Red Eye

Kiek ėjo kilstelėjau prie žemės prispaustą kūną, kad galėčiau dar kartą pažvelgti į tai, ką Skotė vadino “medžiotoju”. Išblyškęs vaikinas, tamsūs plaukai krenta ant veido, visa pozyva rodo, kad yra pasiruošęs atremti bet kokį puolimą. Susiraukiau.

- Gerai,- nei truputį nesutikdama nustūmiau nuo savęs Skotę ir atsistojau. Vis dar nenuleidau žvilgsnio nuo vaikino su kruvinu kuolu rankoje, nenumaldomai svarstydama kas jis toks. Tikrai. Skotei pasakyti, kad jis medžiotojas buvo didžiausia nesąmonė. Greičiausiai per kovą jai kas galvą sutrenkė.

- Aleks, žinau ką galvoji,- tarė Skotė ramiai, lyg bandydama mane nuraminti. Taip, mane tikrai reikėjo tramdyti. Venose dar jutau adrenaliną ir norą žudyti, ir štai - priešais mane stovi dar vienas vampyras, tačiau man neleidžiama jo nudėti. - Aleks,- Skotė griebė mane už pečių ir atsuko į save.- Aleks. Paklausyk.

Nenoromis atsisukau į ją ir mūsų akys susitiko. Mačiau, kad tuo Skotė tikrai šventai tiki. Ji tiki, kad šitas - kažkas - nėra pavojingas, kad jis medžiotojas. Po galais, tai juokinga!

- Jis mus išgelbėjo. Jei nebūtų laiku pasirodęs, iš mūsų seniai tebūtų likusi šviežia mėsytė. Aleks.

Žodžiai pamažu gėrėsi į mane kaip ir suvokimas, kad vienos šitiek vampyrų nebūtume nukovusios. Tačiau negalėjau patikėti, kad tai buvo visi. Greičiausiai dar kelios dešimtys jų yra mieste, ar kur kitur medžioja. Sumirksėjau.

- Mums reikia iš čia dingti,- pasakiau apsižvalgydama, lyg ką tik pabudusi. Seniai išugdyti instinktai sakė, kad “medžiotojas” kol kas nekelia grėsmės, o likę vampyrai bet kurią akimirką gali grįžti. Tik dabar pamačiau, kad Skotė sužeista. Išgirdusi mano paliepimą linktelėjo ir taip pat apsižvalgė. Mano žvilgsnis vėl sustojo prie tamsiaplaukio. Naktyje jis atrodė niekas kitas tik vampyras.

- Aleks,- vėl pradėjo Skotė pamačiusi kur mano žvilgsnis sustojo.

- Iš kur tu jį taip pažįsti?- nebegalėjau susilaikyti. Pastebėjau kaip vaikinas įsitempė ir atsitraukė į gilesnį šešėlį. Vos nešyptelėjau.

- Nepažįstu!- atsikirto Skotė desperatiškai skestelėdama rankomis.- Viskas ką žinau, tai, kad jis išgelbėjo mums gyvybes, ir, kad turim iš čia nešdintis. Tuoj pat.

Įsiklausiau ir supratau ką Skotė turi omenyje. Šlykštumas pamažu grįžo. Atsisukau į vaikiną besislepiantį šešėlyje.

- Ei!- pašaukiau jį, tačiau tas nė nekrustelėjo.- Klausyk, man tu nepatinki nei kiek, kaip ir aš tau, tačiau turim judintis, jei nenorim dar vienos kovos. O Skotė dar ir sužeista.

- Aš galiu savimi pasirūpinti,- tarstelėjo Skotė įdėmiai žvalgydamasi.

- Aš irgi. Jūs galit eiti,- pasigirdo iš tamsumos ir sustingau.

- Ne,- pati nesuprasdama nukirtau,- Skotė teisi. Tu mums paėjai, tad turi eiti kartu. Manau, kad ir pats esi sužeistas.

Po mano tokių žodžių, beveik malonių, vaikinas išlindo iš tamsumos. Akimirką kitą paspoksojo į mane, tada atsisuko į Skotę.

- Jei paskubėsim, galbūt dar spėsim ištrūkti,- ir jis pasileido prie vieno proskynos takelio, kuris buvo užslėptas krūva paparčių.

- Ei, ar kas nors dar yra čia? Kas nors, ką vampyrai pasiliko?- staiga paklausiau, prisiminusi visus mano ir Skotės svarstymus apie kitas medžiotojas, ir, jog greičiausiai mūsų kartu neleidžia, kad nepabėgtume. Vaikinas sustojo prie paparčių ir apsisukęs vėl įsistebeilijo į mane.

- Ne. Daugiau medžiotojų ten nėra.

Aš ir patikėjau.

Žvilgsniu paraginusi Skotę nusekiau paskui tariamą medžiotoją. Jis, lyg pažinodamas šituos mišku kaip savo namus, nesižvalgydamas ir nestabtelėdamas ėjo į priekį, kartais pasukdamas, kartais perspėdamas mus apie kelmą ar įgriuvą. Taip, man kilo įvairių minčių, tačiau tylėjau. Dabar svarbiausia buvo ištrūkti iš čia, ir viską pranešti medžiotojoms.

- Ar dar toli?- paklausė Skotė perlipusi dar vieną krūmą. Vaikinas stabtelėjo.

- Ne.

Sustojau ir aš ir su Skote susižvalgėme. Beribis nepažįstamojo pasitikėjimas blėso jos akyse. Norėjosi atšauti “Juk sakiau!”, bet susitvardžiau. Kaip bebūtų, esame nežinia kur ir atrodo jis vienintelis žino kelią. Su tomis mintimis išvydau dar vieną proskyną ir supratau, jog atėjom.

- Mes čia,- patvirtindamas mano žodžius tarė vaikinas. Skotė nieko nelaukdama prasibrovė į atvirą erdvę ir tyliai nusijuokė.

- Taip! Tai ta pati proskyna kurioje šį rytą treniravomės.

Turėjome treniruotis, pataisiau ją mintyse, o išorėje tik šyptelėjau. Praėjau pro vaikiną tada sustojau.

- Ačiū,- padėkojau,- Iš tiesų nesitikėjau, kad mus išvesi.

Jis gūžtelėjo.

- Nežadu eiti pas taviškių,- tarė.

Linktelėjau akimirkai nustumdama nepasitikėjimą ir visus įtarimus.

- Ir nėra už ką man dėkoti.- Jis apsisuko ir dingo šešėlyje. Likau netekusi žado ir tik po kelių minučių atsipeikėjau. Atsisukau į ant žemės sėdinčią Skotę.

- Turime grįžti,- pasakiau.- Keista, kad čia nėra budinčių medžiotojų.

- Tikrai,- sutiko Skotė. Kaip keista, pamaniau. Štai, Skotei dvidešimt ketveri, o man septyniolika, bet pastarąsias valandas jaučiausi žymiai vyresnė. Net rūpinausi Skote lyg jaunesne, silpnesne.

Suradusios kelią, kuriuo ryte atėjome čionai, patraukėme namo. Visą kelią nei viena nepratarėme nei žodžio, tačiau spėjau, jog jos galvoje kaip ir manojoje sukasi mintys apie nepažįstamą medžiotoją.

- Skote,- galiausiai pasakiau mums pasiekus pirmuosius Berispringo namus. Rytuose, horizonte pamažu kilo saulė, dangus nusidažė rusvai ir neįtikėtinai mėlyna spalva. Skotė kilstelėjo galvą.- Kodėl proskynoje pasakei mano vardą?- Ištarti medžiotojos vardą viduryje mūšio lauko, kai aplinkui vien priešas, medžiotojų didžiausias nusižengimas, nes tik žinodamas tavo vardą vampyras gali naudoti savo galias prieš tave.

- Tu irgi ištarei mano,- pasakė ji sustodama ir įsistebeilydama į mane. Sutrikusi nenuleidau akių nuo Skotės žaliųjų.

- Hm,- nutęsiau.- Bet…

- Klausyk, Aleks,- Skotės kalba vėl panašėjo į suaugusios medžiotojos,- Aš pavargusi, manau tu taip pat. Dabar svarbiausia nukakti iki Melrousų namo sveikoms ir gyvoms. Tada išspręsim kitas problemas. Kartu su kitomis medžiotojomis.

Nieko neatsakiau, bet Skotė žinojo, kad supratau. Tylėdamos ėjom toliau ir kai galiausiai priėjome Melrousų namą man tesinorėjo kristi į lovą ir miegoti. Bet su Melrousų namo vaizdu atmintin sugrįžo viskas: mama, Klejo, Lėja, Stenė… Kas nutiko po to kai mus pagrobė?

Skotė tyliai pabeldė tris kartus į rudas Melrousų duris. Jos netrukus atsidarė, tarpduryje išdygo pati Lukrecija. Jos suraukti antakiai ir paraudusios akys bylojo apie sunkią naktį, ir didelius nemalonumus. Aišku ne mums, bet bendruomenei.

- Skote?- nustebusi paklausė Lukrecija, jos šaltos akys atsileido.- Aleksandra?- išvydo ir mane. Išstenėjau šypseną. Greitomis mus įleidusi vidun Lukrecija užtrenkė ir užrakino duris. Niekada nemačiau medžiotojos taip darant. Mes mokam savimi pasirūpinti, ir joks vagis negali būti baisesnis už vampyrą. Tada, visus nustebindama, Lukrecija mus apkabino.

- Visos stengėmės susitaikyti su mintimi, kad niekuomet jūsų nebe pamatysime,- atsitraukusi tarė vadė. Supratau ką ji nori pasakyti - jei medžiotoją pagrobdavo vampyrai, nebebūdavo jokios galimybės dar kada nors išvysti ją gyvą. Nebent kaip vampyrę. Prisiminusi šį faktorių Lukrecija iš pirmo mane, tada Skotę atsuko į blankią lempos skleidžiamą šviesą, pro langus pamažu skverbėsi aušros šviesa.

- Kur mano mama?- paklausiau Lukrecija baigus patikrinimą. Apsižvalgiau po tvarkingą Melrousų svetainę, bet neišvydau nei vieno pažįstamo veido. Visos ten esančios moterys atrodė panašiai kaip ir Lukrecija - tiesūs šalti žvilgsniai, užgrūdinti kūnai. Jokio paauglio, jokio linksmesnio žmogaus.

- Tai aplinkinių bendruomenių medžiotojos,- pristatė medžiotojas Lukrecija.- Daugiau sakyti negaliu, manau viskas bus paaiškinta visoms rytoj, tiksliau šiandien. Dabar verčiau merginos grįžkite į namus.

Kai išėjom iš Melrousų man pirma mintis šovusi į galvą buvo kodėl Lukrecija neprašė mūsų papasakoti kas nutiko. Ar tai nebūtų buvusi protingiausia išeitis, ypač visoms aplinkinių bendruomenių medžiotojoms esant čia, viename kambaryje? Nesupratau medžiotojų politikos, ir šią naktį net nežadėjau į ją gilintis.

- Gaila, kad Stenė neišėjo iš savo kambario,- pasakiau netikėtai. Skotė žvilgtelėjo į mane, bet nieko nesakė.

Kaip priėjom mano namus, kuriuose nepaliaujamai degė šviesa, Skotė mane sustabdė ir uždėjo rankas ant pečių.

- Aleks, tai kas šiandien nutiko tikrai baisu, bet tai tik sustiprins tave kaip medžiotoją.

- Žinau.

- Jei ne tu, aš greičiausiai būčiau mirusi.

- Taip.

- Tad ačiū,- galiausiai padėkojo ir nusišypsojo. O aš, iš nuovargio, ar kokios kitos man nežinomos priežasties, pasakiau:

- Nėra už ką man dėkoti.

Lygiai tą patį, ką pasakė ir paslaptingasis medžiotojas.

Patiko (12)

Rodyk draugams

Parašė Ruby 2012-02-08 17:27
Įrašo kategorijos: Be temos.