Red Eye

Kiek ėjo kilstelėjau prie žemės prispaustą kūną, kad galėčiau dar kartą pažvelgti į tai, ką Skotė vadino “medžiotoju”. Išblyškęs vaikinas, tamsūs plaukai krenta ant veido, visa pozyva rodo, kad yra pasiruošęs atremti bet kokį puolimą. Susiraukiau.

- Gerai,- nei truputį nesutikdama nustūmiau nuo savęs Skotę ir atsistojau. Vis dar nenuleidau žvilgsnio nuo vaikino su kruvinu kuolu rankoje, nenumaldomai svarstydama kas jis toks. Tikrai. Skotei pasakyti, kad jis medžiotojas buvo didžiausia nesąmonė. Greičiausiai per kovą jai kas galvą sutrenkė.

- Aleks, žinau ką galvoji,- tarė Skotė ramiai, lyg bandydama mane nuraminti. Taip, mane tikrai reikėjo tramdyti. Venose dar jutau adrenaliną ir norą žudyti, ir štai - priešais mane stovi dar vienas vampyras, tačiau man neleidžiama jo nudėti. - Aleks,- Skotė griebė mane už pečių ir atsuko į save.- Aleks. Paklausyk.

Nenoromis atsisukau į ją ir mūsų akys susitiko. Mačiau, kad tuo Skotė tikrai šventai tiki. Ji tiki, kad šitas - kažkas - nėra pavojingas, kad jis medžiotojas. Po galais, tai juokinga!

- Jis mus išgelbėjo. Jei nebūtų laiku pasirodęs, iš mūsų seniai tebūtų likusi šviežia mėsytė. Aleks.

Žodžiai pamažu gėrėsi į mane kaip ir suvokimas, kad vienos šitiek vampyrų nebūtume nukovusios. Tačiau negalėjau patikėti, kad tai buvo visi. Greičiausiai dar kelios dešimtys jų yra mieste, ar kur kitur medžioja. Sumirksėjau.

- Mums reikia iš čia dingti,- pasakiau apsižvalgydama, lyg ką tik pabudusi. Seniai išugdyti instinktai sakė, kad “medžiotojas” kol kas nekelia grėsmės, o likę vampyrai bet kurią akimirką gali grįžti. Tik dabar pamačiau, kad Skotė sužeista. Išgirdusi mano paliepimą linktelėjo ir taip pat apsižvalgė. Mano žvilgsnis vėl sustojo prie tamsiaplaukio. Naktyje jis atrodė niekas kitas tik vampyras.

- Aleks,- vėl pradėjo Skotė pamačiusi kur mano žvilgsnis sustojo.

- Iš kur tu jį taip pažįsti?- nebegalėjau susilaikyti. Pastebėjau kaip vaikinas įsitempė ir atsitraukė į gilesnį šešėlį. Vos nešyptelėjau.

- Nepažįstu!- atsikirto Skotė desperatiškai skestelėdama rankomis.- Viskas ką žinau, tai, kad jis išgelbėjo mums gyvybes, ir, kad turim iš čia nešdintis. Tuoj pat.

Įsiklausiau ir supratau ką Skotė turi omenyje. Šlykštumas pamažu grįžo. Atsisukau į vaikiną besislepiantį šešėlyje.

- Ei!- pašaukiau jį, tačiau tas nė nekrustelėjo.- Klausyk, man tu nepatinki nei kiek, kaip ir aš tau, tačiau turim judintis, jei nenorim dar vienos kovos. O Skotė dar ir sužeista.

- Aš galiu savimi pasirūpinti,- tarstelėjo Skotė įdėmiai žvalgydamasi.

- Aš irgi. Jūs galit eiti,- pasigirdo iš tamsumos ir sustingau.

- Ne,- pati nesuprasdama nukirtau,- Skotė teisi. Tu mums paėjai, tad turi eiti kartu. Manau, kad ir pats esi sužeistas.

Po mano tokių žodžių, beveik malonių, vaikinas išlindo iš tamsumos. Akimirką kitą paspoksojo į mane, tada atsisuko į Skotę.

- Jei paskubėsim, galbūt dar spėsim ištrūkti,- ir jis pasileido prie vieno proskynos takelio, kuris buvo užslėptas krūva paparčių.

- Ei, ar kas nors dar yra čia? Kas nors, ką vampyrai pasiliko?- staiga paklausiau, prisiminusi visus mano ir Skotės svarstymus apie kitas medžiotojas, ir, jog greičiausiai mūsų kartu neleidžia, kad nepabėgtume. Vaikinas sustojo prie paparčių ir apsisukęs vėl įsistebeilijo į mane.

- Ne. Daugiau medžiotojų ten nėra.

Aš ir patikėjau.

Žvilgsniu paraginusi Skotę nusekiau paskui tariamą medžiotoją. Jis, lyg pažinodamas šituos mišku kaip savo namus, nesižvalgydamas ir nestabtelėdamas ėjo į priekį, kartais pasukdamas, kartais perspėdamas mus apie kelmą ar įgriuvą. Taip, man kilo įvairių minčių, tačiau tylėjau. Dabar svarbiausia buvo ištrūkti iš čia, ir viską pranešti medžiotojoms.

- Ar dar toli?- paklausė Skotė perlipusi dar vieną krūmą. Vaikinas stabtelėjo.

- Ne.

Sustojau ir aš ir su Skote susižvalgėme. Beribis nepažįstamojo pasitikėjimas blėso jos akyse. Norėjosi atšauti “Juk sakiau!”, bet susitvardžiau. Kaip bebūtų, esame nežinia kur ir atrodo jis vienintelis žino kelią. Su tomis mintimis išvydau dar vieną proskyną ir supratau, jog atėjom.

- Mes čia,- patvirtindamas mano žodžius tarė vaikinas. Skotė nieko nelaukdama prasibrovė į atvirą erdvę ir tyliai nusijuokė.

- Taip! Tai ta pati proskyna kurioje šį rytą treniravomės.

Turėjome treniruotis, pataisiau ją mintyse, o išorėje tik šyptelėjau. Praėjau pro vaikiną tada sustojau.

- Ačiū,- padėkojau,- Iš tiesų nesitikėjau, kad mus išvesi.

Jis gūžtelėjo.

- Nežadu eiti pas taviškių,- tarė.

Linktelėjau akimirkai nustumdama nepasitikėjimą ir visus įtarimus.

- Ir nėra už ką man dėkoti.- Jis apsisuko ir dingo šešėlyje. Likau netekusi žado ir tik po kelių minučių atsipeikėjau. Atsisukau į ant žemės sėdinčią Skotę.

- Turime grįžti,- pasakiau.- Keista, kad čia nėra budinčių medžiotojų.

- Tikrai,- sutiko Skotė. Kaip keista, pamaniau. Štai, Skotei dvidešimt ketveri, o man septyniolika, bet pastarąsias valandas jaučiausi žymiai vyresnė. Net rūpinausi Skote lyg jaunesne, silpnesne.

Suradusios kelią, kuriuo ryte atėjome čionai, patraukėme namo. Visą kelią nei viena nepratarėme nei žodžio, tačiau spėjau, jog jos galvoje kaip ir manojoje sukasi mintys apie nepažįstamą medžiotoją.

- Skote,- galiausiai pasakiau mums pasiekus pirmuosius Berispringo namus. Rytuose, horizonte pamažu kilo saulė, dangus nusidažė rusvai ir neįtikėtinai mėlyna spalva. Skotė kilstelėjo galvą.- Kodėl proskynoje pasakei mano vardą?- Ištarti medžiotojos vardą viduryje mūšio lauko, kai aplinkui vien priešas, medžiotojų didžiausias nusižengimas, nes tik žinodamas tavo vardą vampyras gali naudoti savo galias prieš tave.

- Tu irgi ištarei mano,- pasakė ji sustodama ir įsistebeilydama į mane. Sutrikusi nenuleidau akių nuo Skotės žaliųjų.

- Hm,- nutęsiau.- Bet…

- Klausyk, Aleks,- Skotės kalba vėl panašėjo į suaugusios medžiotojos,- Aš pavargusi, manau tu taip pat. Dabar svarbiausia nukakti iki Melrousų namo sveikoms ir gyvoms. Tada išspręsim kitas problemas. Kartu su kitomis medžiotojomis.

Nieko neatsakiau, bet Skotė žinojo, kad supratau. Tylėdamos ėjom toliau ir kai galiausiai priėjome Melrousų namą man tesinorėjo kristi į lovą ir miegoti. Bet su Melrousų namo vaizdu atmintin sugrįžo viskas: mama, Klejo, Lėja, Stenė… Kas nutiko po to kai mus pagrobė?

Skotė tyliai pabeldė tris kartus į rudas Melrousų duris. Jos netrukus atsidarė, tarpduryje išdygo pati Lukrecija. Jos suraukti antakiai ir paraudusios akys bylojo apie sunkią naktį, ir didelius nemalonumus. Aišku ne mums, bet bendruomenei.

- Skote?- nustebusi paklausė Lukrecija, jos šaltos akys atsileido.- Aleksandra?- išvydo ir mane. Išstenėjau šypseną. Greitomis mus įleidusi vidun Lukrecija užtrenkė ir užrakino duris. Niekada nemačiau medžiotojos taip darant. Mes mokam savimi pasirūpinti, ir joks vagis negali būti baisesnis už vampyrą. Tada, visus nustebindama, Lukrecija mus apkabino.

- Visos stengėmės susitaikyti su mintimi, kad niekuomet jūsų nebe pamatysime,- atsitraukusi tarė vadė. Supratau ką ji nori pasakyti - jei medžiotoją pagrobdavo vampyrai, nebebūdavo jokios galimybės dar kada nors išvysti ją gyvą. Nebent kaip vampyrę. Prisiminusi šį faktorių Lukrecija iš pirmo mane, tada Skotę atsuko į blankią lempos skleidžiamą šviesą, pro langus pamažu skverbėsi aušros šviesa.

- Kur mano mama?- paklausiau Lukrecija baigus patikrinimą. Apsižvalgiau po tvarkingą Melrousų svetainę, bet neišvydau nei vieno pažįstamo veido. Visos ten esančios moterys atrodė panašiai kaip ir Lukrecija - tiesūs šalti žvilgsniai, užgrūdinti kūnai. Jokio paauglio, jokio linksmesnio žmogaus.

- Tai aplinkinių bendruomenių medžiotojos,- pristatė medžiotojas Lukrecija.- Daugiau sakyti negaliu, manau viskas bus paaiškinta visoms rytoj, tiksliau šiandien. Dabar verčiau merginos grįžkite į namus.

Kai išėjom iš Melrousų man pirma mintis šovusi į galvą buvo kodėl Lukrecija neprašė mūsų papasakoti kas nutiko. Ar tai nebūtų buvusi protingiausia išeitis, ypač visoms aplinkinių bendruomenių medžiotojoms esant čia, viename kambaryje? Nesupratau medžiotojų politikos, ir šią naktį net nežadėjau į ją gilintis.

- Gaila, kad Stenė neišėjo iš savo kambario,- pasakiau netikėtai. Skotė žvilgtelėjo į mane, bet nieko nesakė.

Kaip priėjom mano namus, kuriuose nepaliaujamai degė šviesa, Skotė mane sustabdė ir uždėjo rankas ant pečių.

- Aleks, tai kas šiandien nutiko tikrai baisu, bet tai tik sustiprins tave kaip medžiotoją.

- Žinau.

- Jei ne tu, aš greičiausiai būčiau mirusi.

- Taip.

- Tad ačiū,- galiausiai padėkojo ir nusišypsojo. O aš, iš nuovargio, ar kokios kitos man nežinomos priežasties, pasakiau:

- Nėra už ką man dėkoti.

Lygiai tą patį, ką pasakė ir paslaptingasis medžiotojas.

Sėdėjau giliai kvėpuodama, bandydama atsigauti, suprasti kas ką tik nutiko.

- Bet tai neįmanoma,- murmėjo Skotė tankiai mirksėdama. Norėjau jai pritarti, bet nesugebėjau. Niekuomet, bent kiek aš esu girdėjusi, vampyras neieškojo savo palikuonių, nebent būtų gimęs berniukas. Dabar, ilgiau pagalvojusi galėjau sutikti, kad plaukus paveldėjau iš tėvo - mamos nėra tokie šviesūs. Ir akys… mano mamos akys tamsiai mėlynos, o maniškės tamsiai rudos, šešėlyje atrodo juodos.

- Skote,- tariau bandydama nuraminti draugę. Žinojau, ką ji galvoja - kad jei Isajus mano tėvas, tai ir josios turi būti kažkur netoli, šioje irštvoje. Bent jau žinojom, kad čia irštva, o ne sekso ištroškę vampyrai. Bent taip teigė blondinas. Negalėjau iš tiesų pagalvoti apie Isajų kaip apie savo tėvą. Staiga užsimaniau sėdėti svetainėje ir ruošti namų darbus. Tada taip norėjosi pulti į kovą, o dabar atrodo būčiau viską atidavusi, kad iš čia ištrūkčiau.

Akis pastebėjo judesį šešėlyje. Skotė taip pat sukluso, akys įsmeigtos kur ką tik judėta. Tikriausiai vampyrai tikrina, pamaniau. Kad ir ką Isajus sakė netikėjau. Vampyrų prigimtis bloga, jie negali pasikeisti. Atsidusau ir kiek įmanoma labiau prisiglaudžiau prie medžio. Žievė įsirėžė į nugarą per ploną juodą treniruočių palaidinę, užpakalis šalo sėdint ant šaltos žemės. Mąsčiau ką veikia medžiotojos, ar daug žuvusių. Galbūt yra daugiau paimtų kaip mes, bet mūsų neprileidžia, kad nepabėgtume, o gal Lukrecija paskelbė mus kaip žuvusias - nes taip dažniausiai atsitikdavo vampyrams paėmus medžiotojų; jos būna perkeičiamos, arba panaudojamos kaip vienkartinis užkandis.

Atrodo tiek daug sumąsčiau, bet praėjo nedaugiau dešimties sekundžių. Per tą laiką šešėlis tarp medžių nutolo, daugiau nebesimatė jokio judesio.

- Kaip manai, ar jie paėmė ir daugiau mūsų?- paklausiau, kad išsklaidyčiau tylą. Skotė gūžtelėjo ir atsiduso.

- Galbūt. Bet nemanau, kad dėl bendruomenės. Nemanau, kad dėl to ir mes čia. Spėju šitie išradingesni nei dauguma vampų - tikriausiai nori pažaisti, kaip katė su pele.

Apsvarsčiau jos žodžius ir nusprendžiau, jog jie skamba kaip tikra tiesa. Kaip aš ankščiau apie tai nepagalvojau? Susmeigiau pirštus į šaltą miško žemę svarstydama galimybes pabėgti. Jei mūsų būtų daugiau… staiga susigriebiau už diržo, kur visuomet dedu medinį kuolą. Ten buvo tuščia. Be abejo jie pasirūpino, kad neturėtume ginklų, išskyrus… Mes miške, kur pilna medžio, didelių šakų, ir mažų šakaliukų. Atsisukau į Skotę, ši susiraukė. Bandžiau jai žvilgsniu pasakyt ką sugalvojau, nes bijojau garsiai išsiduoti. vampyrai gali girdėti iš tikrai labai toli. Negalėjom rizikuoti.

Rankomis atsargiai pačiupinėjau ir sugriebiau ploną šakelę. Truputį ją pakėliau ir bakstelėjau Skotei į šoną. Ji pašoko, bandydama nustatyti iš kur, ir kas, ją bakstelėjo, tada vėl susitiko su mano akimis. Išvydau kaip jos akyse užsidegė supratimas ir nežymiai atsidusau. Jutau kaip ji mintyse kuria planą, apsvarsto visas galimybes, ir nesikišau. Tuo pat metu kažkas šešėlyje vėl sujudėjo. Tiek aš, tiek Skotė sustingom, akys įsmeigtos į tamsą, tvirčiau suėmiau ploną šakalį, kurį apčiuopiau. Nors menka, bet vis tiek pagalba, pamaniau primerkdama akis.

Iš šešėlio išlindo Isajus, ir įdėmiai nužvelgęs proskyną priėjo.

- Vis dar nuobodžiaujat, merginos? Maniau jau bus kilęs triukšmas…- jis apėjo ratą apie medį prie kurio prisiglaudusios sėdėjom. Ranka persibraukė baltus plaukus, giliai įkvėpė, šaižiai iškvėpė. Aš pati bijojau sujudėti, Skotė taip pat sėdėjo sustingusi, akys išplėstos, delnai sugniaužti į kumščius. Mes turėtume būti bebaimės, nejučia pamaniau atsidusdama. Isajus atsisuko į mane, akyse šmekštelėjo nuostaba ir įtarumas.

- Man pranešė, jog aplink šią teritoriją atsirado naujas kvapas,- staiga prabilo Isajus nenuleisdamas nuo manęs akių. Stebėjausi, kad jis atėjo čia vien tam, kad praneštų naujienas jaudinančias tik vampyrus. Lyg perskaitęs mano mintis, pridūrė: - Sakiau, kad paėmėme jus ne dėl maisto, ir ne dėl sekso. Norime keisti savo bendruomenę,- vėl suvirpėjau iš vampyro lūpų išgirdusi medžiotojų terminą.- Todėl privalau jums pranešti kas vyksta aplinkui. Deja, negaliu jūsų paleisti, kol nesu tikras dėl jūsų apsisprendimo likti.

- Kitaip sakant, arba liekam arba nužudysit?- tariau, pati save nustebindama. Visai nežadėjau prabilti, bet nesusilaikiau. Isajus nusikvatojo, jo juokas nuskambėjo per visą girią. Šlykštumas, prie kurio pamažu pradėjau priprasti, vėl sukilo ir maniau susivemsiu. Greičiausiai vemčiau tulžimi, nes burnoj nieko neturėjau nuo užvakar pietų.

- Kodėl? Mes paprasčiausiai jus perkeistume.

Taip, viena iš problemų, kad mūsų pusė žmogaus kišo koja leisdama mus perkeisti. Tai būtų baisiau nei mirti.

- O gal dabar taip ir padaryti tavo draugei? Skote,- Isajus priėjo prie Skotės, ji tiek sustingo, kad pradėjo vos pastebimai virpėti. Man jos taip pagailo, geriau vietoj Skotės butų buvusi Mili. Mili stipri ir būtų susitvarkiusi, o Skotės linksma ir nuoširdi prigimtis dabar kišo jai koją. Įprastoje kovoje tai nesukėlė kliūčių, bet pastoviai būti akis į akį su savo baisiausiu košmaru? Net ir man tai buvo sunku.

- Ne!- sušukau pašokdama ant kojų. Isajus atsitraukė nuo Skotės, kilstelėjo baltą antakį, vos besimatantį ant blyškios odos, lūpas iškreipė kreiva šypsena. Norėjau jį apvemti. Spausdama prie savęs ploną pagaliuką svarsčiau ar pavyktų sužaloti Isajų prieš jam sulūžtant? O gal tai tik pagreitintų mano mirtį? Bet Skotė buvo visiškame sastingyje, ir mano prigimtis - gelbėti savo seseris, paėmė viršų. Puoliau vis ar spoksantį Isajų.

Jo raudonos akys išsiplėtė iš nuostabos, kaip ir tam vampyrui kitoje proskynoje. Išmečiau tas mintis iš galvos susitelkdama į tai kas vyksta dabar. Smeigiau pagaliuką dar nesusipratusiam Isajui į kaklą, šis vos padarė įbrėžimą, bet medis vampyrams buvo nepakeliamas. Isajus suriko susiimdamas už dešinės kaklo pusės, aš puoliau prie Skotės. Nepraėjus nė sekundei proskynoje atsirado dar keli vampyrai.

Šūdas, pamaniau keldamasi, akimis naršydama po miško grindinį, ieškodama storesnės ir aštresnės šakos. Akies krašteliu mačiau kaip Skotė mirksi ir ryja seiles norėdama nuryti šlykštulį, bet medžiotojos prigimtis pamažu ėmė viršų. Vampyrai nepuolė, stebėjo mus, vienas apžiūrėjo Isajų, kuris dabar atsitiesė pilnai išgijęs. Giliai įkvėpiau suprasdama, kad mūsų nebe pasigailės. Ir nebebus jokios bendruomenės.

Mane smaigstė penkios poros raudonų it kraujas akių. Mano pačios kraujas stingo gyslose, mintyse perbėgo šimtai strategijų ir būdų kaip pabėgti, nukauti visus priešininkus ir išgelbėti už save silpnesnį. Deja niekas netiko, nes dažniausiai jei puldavo kelias medžiotojas vampyrai, nei vienos nereikėdavo gelbėti, kiekviena pasirūpindavo savimi. Žinojau, kad dabar, kad ir kaip norėtų, Skotė tikrai negalėtų pasirūpinti savimi.

Vampyrai vis dar nejudėjo, tikriausiai laukė Isajo ženklo. Pastarasis spoksojo į mane, akys pilnos neapykantos ir kraujo troškimo. Tas žvilgsnis per akimirką ištirpdė ledą manyje, ir pajutau užverdant kovos įniršį. Lyg to ir telaukusios akys iš kart pamatė ant žemės nulūžiusią pusstorę medžio šaką.

Viskas nutiko staiga; aš griebiau nuo žemės šaką, ji, lyg visuomet taip ir turėtų būti, tiesiog prilipo man prie rankos. Isajus baisiai suriko, ir vampyrai puolė. Išsigandau dviejų dalykų: pirmojo, tai kad negalėsiu apsaugoti Skotės. Ir antro - tas Isajaus šauksmas nežinia kiek dar vampyrų sukvies. Proskynoje mus užpuolė apie keturiasdešimt, kas buvo neįprasta, o kaži kiek dar buvo likę čia?

Nemačiau Isajaus, jį užsotojo kiti puolantys vampyrai. Į vieną susmeigiau savidarbos kuolą, jis lindo sunkiai, bet padarė savo darbą. Taip pat nelengvai ištraukusi šaką atsisukau į kitą vampyrą. Buvau teisi - jų atsirado dar daugiau, bet kovoti nebuvo taip sunku. Vyliausi, kad Skotė atsigavo ir padeda man. Pasižiūrėjusi prie medžio kur mes sedėjom ir jos nepamačiusi taip ir nusprendžiau.

Nužudžiau dar du vampyrus, puolė dar vienas. Kakta sruvo prakaitas, rankos suteptos krauju, bet negalėjau sustoti. Kas sekunde jų vis daugėjo, nesustodama sukausi ir žudžiau. Vožiau vienam vampyrui alkūne į nosį, apsisukusi sugrūdau širdin šaką. Puolusiam iš priekio spyriau į krūtinę, dešinės rankos alkūne kliudžiau kitą. Tikrai negalėjau dirbti viena, nes jie jau seniai būtų mane sudraskę į gabalus.

Staiga už nugaros nieko nebejutau, jau smeigiau šaka į priešakį esantį vampyrą, bet jis susmuko iš burnos nutekėjo kraujo srovelė, kruvinos akys išsprogo. Jis nukrito į priekį ir akis į akį susidūriau su išblyškusiu vaikinu, jo iškeltoje rankoje kruvinas kuolas, nuo jo varva ką tik nusmeigto vampyro kraujas.

Nė nedvejojusi puoliau - tai buvo vampyras, nesvarbu, kad jo rankoje kuolas.

- Aleks!- suriko kažkas. Skotė, atpažinau ir palengvėjimas užpildė mano krūtinę, bet tai manęs nesustabdė. Reikia viską užbaigti ir pranešti medžiotojoms apie irštvą, Skotė, tuo labiau, kad jai viskas gerai, gali ir palaukti.

Bet kažkas šoko man ant nugaros ir virtau ant negyvo vampyro kūno. Iš plaučių išėjo visas oras, šaka skaudžiai įsirėžė į pilvą.

- Aleks, stok,- į ausį tarė Skotė. Norėjau atsikirsti, kad ir taip nejudu, ir tegu ji keliasi nuo manęs, nes vampyras štai stovi ir žiūri. Jis tuoj mus puls, po velniais!- Tai ne vampyras. Jis medžiotojas.

Negalėjau patikėti. Tiesiog negalėjau patikėti, kad mus puola ankstų rytą, saulei šviečiant.

Viskas vyko greitai: medžiotojos, kurios greičiau gaudosi griebė savo kuolus ir pasiruošė atremti ataką. Džiaugiausi, kad jaunesnėms nei šešiolika dalyvauti nebuvo leidžiama, nes iš tiesų - jos dabar tik maišytųsi po kojomis ir taptu lengvu grobiu.

Pati išsitraukusi iš diržo kuolą smeigiau jį į priešais pasirodžiusį vampyrą. Vis dar negalėjau patikėti, kad ankstų rytą jie išlindę į lauką - nesvarbu, kad miško proskynoje jų saulės šviesa nepasiekia. Maniau jiems kančia nors truputį saulės įšildytas oras. Matyt klydau, pamaniau suvarydama kuolą į dar vieną vampą. Akimirką jį prilaikiau, raudonos akys išsiplėtusios iš baimės, burna pražiota. Krūtinėje sukilo dar didesnis šleikštulys ir numečiau vampyrą šalin.

Viena akimi nužvelgiau visą proskyną - visos medžiotojos kovėsi atskirai, vienos blogiau, kitos geriau. Pastebėjau, jog Lukrecija žudo vampyrus lyg kokia deivė - vieną po kito, be sustojimo. Atsisukau į mane artėjantį vampyrą ir sustingau; jo lūpos buvo kruvinos, tai reiškė jis ką tik žudė. Nepuolė manęs, kaip kiti, ir atrodė nė vienas vampas nebenori artintis jam esant šalia.

- Sveika, Aleksandra,- tarė vampyras. Iš kur jis žino mano vardą? Viena iš daugelio medžiotojų taisyklių - niekada esant grėsmei neminėk medžiotojų vardų, nes tapsi lengvu taikiniu vampyrams taikant savo galias. Knietėjo sužinoti iš kur jis gavo mano vardą. Nurijau seilę ir atsitiesiau, pasiruošusi kuolą. Šlykštumas krūtinėje vėl sustiprėjo ir apsisukau pažiūrėti, ar nėra kokio vampo man už nugaros. Tada viskas aptemo.

Sapnavau, kad valgau. Valgiau labai daug keistai atrodančio maisto. Įsižiūrėjusi geriau atpažinau keptą vištieną su salotomis, bet jos keistai kvepėjo. Nebenorėjau jų valgyti, bet ir negalėjau nustoti, pasidarė bloga. Apsižvalgiau ieškodama kur galėčiau išsivemti, bet supratau esanti viduryje baltos salės. Nei durų nei langų, nei - juolabiau, vietos kur išsivemti. Pažvelgiau kur ką tik buvo sugedęs maistas - dabar ten buvo tuščia. Nenorėjau išterlioti baltų it sniegas salės grindų. O darėsi vis blogiau.

Trūktelėjusi pabudau, galvą apėmė skausmas. Supratau, kad man kažkas vožė, tik nesupratau už ką - vampyrai nesišvaisto vožtelėjimais - jie ima ir geria.

Susiėmusi už tos vietos kur skauda pabandžiau atsistoti, bet nesėkmingai, tiesiog atsirėmiau į kietą medį sau už nugaros. Medį? Akys plačiai atsivėrė, dabar jau visiškai žvali apsidairiau aplinkui. Tamsu, danguje vos matosi siauras mėnulio pjautuvas. Supratau vis dar esanti miške, ir pasvarsčiau ar nesapnuoju. Kažkas krustelėjo šalia manęs ir vos susilaikiau nesuklykusi.

- Leks?- trumpiniu paklausė, kad kas bebūtų šalia neatpažintų mano vardo. Na, tam jau per vėlu, pamaniau prisiminusi vampyrą, kuris žinojo mano vardą. Širdį sukaustė baimė: vampyras žinojo mano vardą.

- Kas čia?- tyliai atšnabždėjau šalia esančiai. Supratau, kad tai mergina, bet iš balso negalėjau nustatyti tapatybės.

- Ta pati, su kuria šiandien ėjai į proskyna. Ta, kuri bijo pasenti.

Skotė. Na ir išradingas būdas prisistatyti. Linktelėjau, bet abejojau ar ji pamatė, tad pridūriau:

- Aišku. Kur mes?

- Nežinau. Manau, kad mus pasiėmė…

Staiga priešais mus, maždaug už keletos metrų sužibo ugnis.

- Sveikos merginos,- pasisveikino kažkas iš tamsos. Krūtinėje sukilo šlykštulys, atsiradus šviesai pastebėjau, kad Skotė susiraukusi ir visa purvina. Iš jos smilkininio, per visą skruostą nusitęsusi kraujo srovelė. Mane supykino, ir ne todėl, kad šalia buvo vampyrai.

- Manau svarstot, kas aš,- tęsė tas pats balsas ir priešais mus, žaibo greičiu atsidūrė tas pats vampyras, kuris žinojo mano vardą proskynoje.- Aleksandra,- jis pasilenkė arčiau ir ranka perbraukė man skruostą. Skrandis sutrūkčiojo ir tikrai pamaniau, kad apsivemsiu. Nekreipdamas daugiau į mane dėmesio, savo ranką jis perkėlė prie Skotės.- Skote,- tarė nuvalydamas šiek tiek kraujo jai nuo skruosto ir pridėdamas kruvinus pirštus sau prie lūpų.- Mmm, mmm, mmm,- lyg valgydamas ką nors skanaus sumurmėjo.

Pradėjau žvalgytis ieškodama šviesos šaltinio, ir vietoje sustingau: aplink mus, kiekviename miško šešėlyje slėpėsi po kelis vampyrus. Mes buvome dar vienoje, man nepažįstamoje proskynoje, ir jos viduryje kūrenosi laužas. Maniau, kad vampyrai bijo ugnies, bet matyt ne taip ir labai. Vėl atsisukau į priešais mus stovintį vampyrą - spėjau, jog jis vadas. Jis buvo baltaplaukis, akys raudonos, oda balta, tamsoje net švytėjo. Nugara nuėjo šiurpuliai. Prisiminiau dvi teorijas dėl ko šalia Berispringo atsirado vampyrų. Jie kuria irštvą arba…

Arba ieško poros.

Dabar antroji teorija atrodė įtikimesnė. Nepastebimai susižvalgėme su Skote, galvodamos tą patį.

- O, matau ką galvojate merginos,- pasakė baltaplaukis vampyras nužiūrinėdamas mus. Tik pakėlusi galvą supratau, kad jis vis dar čia.- Man, mums, tikrai nereikia jūsų kūnų. Mums tereikia… jūsų.

Nurijau seilę. Visai nenutuokiau apie ką šitas vampyras paisto.

- Matote, mes ne tokie kaip kiti mūsų gentainiai. Mes norime susijungti su savo šeimomis, ir išplėsti savo bendruomenę.

Krūptelėjau jam pavartojus medžiotojų terminą. Sučiaupusi lūpas klausiausi toliau.

- Jūs esate mūsų mielosios viešnios, ir pažadu, kad nė vienas iš čia esančių brolių ir seserų jūsų neskriaus.

Su tais žodžiais jis pasisuko eiti, vampyrai šešėliuose atsitraukė. Skotė, nors ir žinodama, kad vampyrų klausa tiesiog puiki, pasilenkė prie mano ausies ir sušnibždėjo:

- Kas čia, po velniais, darosi?

Lyg išgirdęs, o aš tikrai žinojau, kad išgirdo, baltaplaukis vampyras atsisuko ir savo kruvinas akis įsmeigė tiesiai į mane.

- Nejaugi aš neprisistačiau? Mano vardas Isajus… dukra.

Ir kreivai šyptelėjęs žaibo greičiu dingo.

Grįžusi namo radau mamą rūsyje besitvarkančią savo treniruočių aprangą. Šalia jos buvo padėta ir manoji, tad paėmusi ją padėkojau ir nuėjau į kambarį pasidėti.

Negalėjau nustoti galvojus apie Stenę ir Kolį. Kažkas su jais tikrai blogai, ir nepaliaujamai mąsčiau nuo ko Kolį galima saugoti. Be abejo, jei jis žino apie Stenę ir medžiotojus, kaip ir apie vampyrus, baimės vaikinui pilnos kelnės. Papurčiau galvą nesuprasdama kaip Stenė galėjo šitaip pasielgti - jei ne viena, tai tikrai kita. Ji mums neatskleidė savo paslapties, o medžiotojai tarpusavyje paslapčių neturi.

Nusileidusi vakarienei, kaip bebūtų keista, radau mamą gaminančią.

- Gamini?- paklausiau, nors tai buvo aišku. Mama linktelėjo ir apvertė kelis blynus.- Blynai?- pripuoliau prie jos negalėdama atitraukti akių nuo tirštos šviesios masės, kuri palengva virto mano mėgiamiausiais miltiniais blynais. Nelauktai apkabinau savo motina, negalėdama nuslėpti džiaugsmo.

- Na ačiū,- tokia pat nustebusi kaip ir aš, padėkojo ji ir mostelėjo sėstis.

- Kokia proga?- paklausiau padėdama lėkštes, šakutes ir džemo ant stalo. Mama gūžtelėjo, bet nieko nesakė. Supratau, kad laukia kol pradėsim valgyti ir tada atskleis visas kortas.

- Kaip matau žinai viską apie susirinkimą,- pradėjo ji įpusėjus vakarienei. Pilna burna linktelėjau, tada sustojau.

- Nevisai,- nurijusi atsakiau,- Klejo sakė, kad daugiau sužinosiu iš tavęs.

- Taip,- mama linktelėjo atsigerdama arbatos. Nusekiau akimis kaip ji nuvalė tą vietą kur ką tik lietėsi jos lūpos, tada tvirtai suspaudusi puodelį padėjo jį ant stalo.- Bet aš nenoriu, kad dalyvautum medžioklėje.

Tai šokiravo, su sarkazmu pagalvojau. Kažkodėl ir pamaniau, jog blynų paskirtis nėra visai švari.

- Mama,- pradėjau. Ji nuleido akis, žinodama, kad prieštarausiu pasitelkusi visus įmanomus argumentus, ir jie, be abejo, yra viskas. Bet kitų mano žodžių ji nesitikėjo,- Lukrecija ir taip mano, kad mane per stipriai laikai. Tu, ir Ria di Riva su Klejo. Manau… jei nedarysime visko kaip priklauso… Na, pati žinai.

Mama pakėlė į mane paklaikusias akis. Taip, ji žinojo. Mums reikėtų ieškotis kitos bendruomenės, nes niekas iš kitų nesektų paskui kurti naujos. Atsiduso.

- Taip ir maniau,- galiausiai pasakė. Tuo neabejojau.

- Tai rytoj, penktą valandą prie aštuoniasdešimt ketvirtosios sankryžos, taip?- paklausiau stodamasi, ir paimdama nuo stalo savo lėkštę. Mama linktelėjo. Suplovusi indus ir palinkėjusi labos nakties, užlipau į savo kambarį. Tą naktį užmigau kamuojama įvairių teorijų ir minčių apie Stenę ir Kolį. Bent viena mįsle mažiau, kai pasirodo, kad jos susijusios, pamaniau prieš užmigdama.

Saulei tekant pabudau pilna energijos ir entuziazmo dėl laukiančių treniruočių miško proskynoje. Greitai nusimaudžiusi ir susipynusi plaukus, apsivilkau treniruočių uniformą ir nusileidau laiptais žemyn. Kaip ir maniau, mamos nebuvo.

Patraukiau Ruki namų link, radau ją rakinančią duris.

- Sveika,- pasisveikino ji. Ruki vilkėjo tokią pačią treniruočių uniformą - juodas aptemptas kelnes ir prigludusią palaidinę. Juodus plaukus buvo susikėlusi į aukštą kuodą, ir labai priminė Klejo.

- Labas,- pasilabinau ir aš nusišypsodama. Mačiau, kad Ruki nekantrauja nukakti ties aštuoniasdešimt ketvirtąja sankryžą.

Ėjom pėsčiomis, pakeliui sutikom Skotę ir Mili. Skotė buvo dvidešimt ketverių, liekna, rudų plaukų ir žalių akių. Ji visuomet šypsojosi, ir visur juokaudavo. Jos priešingybė buvo Mili. Buvo net keista kaip jos gerai sutarė būdamos tokios skirtingos. Mili baltaplaukė, kaip ir aš, akys mėlynos, visuomet rimtos ir akylai stebinčios. Ji retai juokiasi, dažniau duoda rimtas pastabas. Prisibijojau jos, o su Skote dažnai visiškai atsipalaiduodavau. Dabar nežinojau kaip jaustis joms abiem esant šalia.

- Tai tu buvai ta, kurią užpuolė jaunikliai, ką?- erzinančiai pradėjo Skotė. Vyptelėjau, nes ji tikrai žinojo, kad tai aš.- Ir kodėl tau taip sekasi?

Ruki nusijuokė.

- O kaip jūs? Kas gero suaugusiųjų fronte,- pastebimai pabrėžiau suaugusiųjų, nes žinojau kaip tai nervina Skotę. Ji baisiai bijojo pasenti, ir dvidešimt ketveri jai atrodė baisiai daug.

Kaip ir maniau, Skotė susiraukė, bet vis tiek atsakė.

- Nieko, ko jūs mažei dar nežinotumėt. Gerai, kad jaunesnių nei šešiolika neleis į medžioklė. Tik maišytųsi po kojomis ir viskas.

Su tuo pilnai sutikau.

- Be abejo. O mūsų ir taip nėra daug.

- Ne skaičiai duoda pranašumą,- tarė Mili ir aš nejučia susigūžiau. Nuo jos tvirto balso norėjosi slėptis po mamos sijonu, nors ir žinojau, kad mano mama nedėvi sijonų.

Nieko neatsakėm nei aš nei Ruki. Tik Skotė lyg niekur nieko gūžtelėjo ir ranka parodė į mišką.

- Jau matau kitus.

Pasekiau kryptimi, kurią rodė jos ranka. Nedideli juodi taškeliai zujo pirmyn ir atgal. Buvau tikra, kad jei vilkėtume ne juodai, matytumėmės labiau.

Visos paspartinom žingsnį ir už gerų dešimties minučių jau žingsniavom į proskyną.

- Aleks!- šūktelėjo kažkas, ir staiga atsidūriau Lėjos glėbyje. Nustebau tokiu jausmų protrūkiu,- Pagaliau prasidės veiksmas,- pridūrė ir nusijuokiau supratusi tą džiaugsmą man pasirodžiusi. Tikriausiai Klejo nėra tokia puiki varžovė kaip aš. Mintyse greitai pasigėrėjau savo žinojimu, kad aš esu visai padori varžovė.

- Aleksandra,- pasisveikino dar keletas medžiotojų. Atpažinau juodaplaukę Trudę, Leonę ir Lėjos mamą Klaudiją. Toliau varžėsi dar keletas pažįstamų medžiotojų, bet nesinorėjo joms trukdyti. Kol dar visos nesusirinko pavieniui vienos kitos medžiotojų grupelės apšilinėjo, ar kovėsi nežymiose dvikovose. Tiesiog kirbėjau kaip norėjosi pradėti.

- Ar dar daug trūksta?- paklausiau prisiartinusios Klejo. Ji papurtė galvą, žaliose akyse nekantrumas. Atidžiau apsižvalgiusi supratau, kad visų medžiotojų akyse švyti jaudulys ir noras greičiau pulti į kovą - kad ir tik pratybinę.

- Trūksta Rudės, Benės, Mikeilos,- žvalgydamasi vardijo Lėja.

- Stenės,- tyliai pridūrė Ruki. Ir tikrai, dar kartą apsižvalgiusi supratau, kad niekur nesimato Stenės.

- Aš čia,- išgirdau už savęs drovų balsą. Apsisukusios aš, Lėja, Ruki ir Klejo išvydome savo šviesiaplaukę Stenę. Negalėjau susilaikyti ir apkabinau ją. Ji irgi mane. Atsitraukus vienai nuo kitos, Stenė suspaudė lūpas ir papurtė galvą.- Aš taip atsiprašau dėl vakar,- galiausiai pasakė.

- Nieko tokio,- Ruki spustelėjo Stenei petį. Klejo su Lėjo tylėdamos į ją žiūrėjo. Pagaliau prabilo ir Lėja:

- Mes tikrai nepykstam,- ir nusisuko. Žinojau kaip jai skaudu dėl Stenės elgesio, ir visi medžiotojų principai neleido elgtis su ja lyg niekur nieko. Klejo vis dar stovėjo vietoje.

- Ar viskas gerai?- paklausė Stenės kai jau maniau nebeprabils. Stenė linktelėjo.

- Ar papasakosi kas vakar tau nutiko?- Ruki nukreipė į Stenę savo dideles ir naivias rudas akis. Bet Stenė papurtė galvą.

- Kad ir kaip norėtumėte nieko apie tai nepasakysiu. Labai atsiprašau.

Su tuo ir nuėjo prie savo mamos Lukrecijos, kuri jau, nužvelgusi ir suskaičiavusi visas, pasiruošė kalbėti.

- Žinau kaip nekantraujate,- prabilo visur nutilus,- Bet jau seniai nesitreniravom, o tuščiomis pulti negalime, mums būtina treniruotis, prisiminti ką išmokom. Esu tikra, kad daugelis jūsų su vampyrais susitvarkytų ir be treniruočių,- Lukrecijos akys nukrypo į mane. Viduje sukilo šiluma ir pasididžiavimas savimi.- bet negalime rizikuoti.

Pažvelgiau į šalia mamos stovinčią Stenę. Ji atrodė susikrimtusi, žvelgė kažkur tarp medžių. Man smelktelėjo paširdžiuose, bet toliau klausiausi Lukrecijos.

- Treniruotės susidės iš trijų dalių - pirmąją dieną įvairūs pratimai ir kovos menų pradmenų kartojimai, antrą dieną pradėsim dvikovas ir pratimus su kuolais. Trečiąją dieną praktinės užduotys grupėms, į kurias būsit suskirstytos.

Taip, viskas kaip ir ankščiau. Mindžikavau nesulaukdama pradžios. Krūtinėje vėl smelktelėjo.

- Aleks?- pašnabždėjo Klejo man už nugaros.

- M?- netikėtai apsvaigo galva, bet viskas vėl pasitaisė.

- Tau viskas gerai?

- Taip,- atsakiau, bet krūtinėje didėjo blogumas. Viskas gerai, raminau save, dabar ankstus rytas, tuoj prasidės treniruotės. Viskas gerai.

Bet miško tamsuma traukėsi ir spaudėsi aplink mane.

- Aleks?- vėl sušnabždėjo Klejo. Atsisukau:

- Man viskas gerai.

Klejo įdėmiai mane nužvelgė, mačiau, kad nepatikėjo.

- Gal verčiau…

- Ne, aš nepraleisiu treniruočių.

- … treniruotes pradedam!- linksmai užbaigė Lukrecija.

Tą akimirką pamaniau, jog mano galvą ir širdis sprogo.

- Ką turi omenyje?- paklausė Stenė, akys didelės ir naivios, lūpa pravira. Priminė mane ką tik.

Ir tada aš supratau.

Tai susiję - Stenės keistumas ir Kolis. Vakar Stenė nepasirodė susirinkime, ir neatėjo prie didžiojo akmens. Vakar ji mus ignoravo ir Lukrecija man pareiškė, jog jos dukra elgiasi kaip suaugusi medžiotoja ir mes negalime jai trukdyti. Bet iš tiesų Stenė nesistengė būti jokia suaugusia medžiotoja. O Kolis - dar vakar iš ryto viskas buvo gerai, bet vakare…

Jutau, kad tuos du dalykus sieja kažkokia gija, yra kažkokia jungtis siejanti Stenę ir Kolį. Be akivaizdžios, kad Stenė šitaip jį gina.

- Stene, kas darosi?- paklausiau, puodukas vis dar stipriai suspaustas mano rankose.

- Nieko nesidaro!- Stenės balse pasirodė isteriškos gaidelės.- Iš kur jūs visa tai traukiat?

- Mes nieko nesakom,- ramindama tarė Ruki. Ji atsistojo ir priėjo prie paklaikusios šviesiaplaukės. Tikrai Stenei nebuvo gerai. Ji garsiai šnopuodama, lyg išgąsdintas žvėris žvalgėsi nuo vienos prie kitos, nežinodama kur bėgti, kur rasti užuoglaudą. Nesupratau kas jai darosi.

Galiausiai jos akyse išvydau pasidavimą ir ji susmuko ant sofos, kelius prisitraukė prie pilvo, apglėbė juos rankomis ir įsikniaubė į vidų. Trūkčiojantys pečiai išdavė, jog verkia.

Ji tikrai nesielgė kaip suaugusi medžiotoja.

Klejo tyliai nužvelgė visas mus ir prisitraukė artyn Stenės. Atsisukau į Lėja - ji buvo neįtikėtinai tyli, suglaudusi kojas spoksojo į Stenę lyg bandydama išspręsti sunkų galvosūkį. Maniau aš atrodžiau taip pat.

- Esi medžiotoja, Stene,- tvirtai pasakė Klejo uždėdama Stenei ant peties ranką, ir jį spustelėdama,- Turi pasakyti mums kas darosi. Tai susiję su Koliu, ar ne? Stene?

Bet ji nieko nesakė. Viduje sriubtelėjo ir nutilo. Tada pakėlė užverktas akis, nosis paraudusi, apatinė lūpa virpanti. Akys nužvelgė pirmiausia Klejo, tada mane, Ruki, ir galiausiai Lėja. Vėl sugrįžo prie manęs. Trūkčiojamai įkvėpusi prabilo:

- Kiekvienas turime paslapčių; aš jų turiu, tu,- ji kreipėsi į mane,- turi, mes visi turime. Aš esu suaugusi medžiotoja ir mano paslaptys yra mano.

Nustebusi negalėjau nuleisti nuo jos paraudusių akių savo žvilgsnio. Jos mama sakė lygiai tą patį, bet dabar pasijutau keistai, nejaukiai. Bet paslapčių aš neturėjau, ypač tokių, kurias slėpčiau nuo medžiotojų. Jau nebe. Mažyte paslaptimi laikiau nepasakymą vadei apie beveik buvusį užpuolimą prie jos namų, bet ji greičiausiai jau žino, nes prieš tai sakiau Lėjai. Pastebėjau, kad Stenės žodžiai ne mane vieną taip paveikė. Ruki sutrikusi muistėsi, Lėja vis dar susiraukusi stebeilijosi į Stenę, Klejo žvelgė kažkur į šoną. O Stenė dėbsojo į mane. Nejučia susigūžiau.

- Ką čia šneki?- galiausiai pasakė Ruki nustojusi muistytis,- Jei žinai kažką kas mums padėtų, privalai pasakyti. Mums, juolab savo motinai - ji vadė.

Stenės žvilgsnis lėtai pasitraukė nuo manęs ir įsmigo į Ruki. Ji, kaip aš prieš tai, susigūžė.

- Tai ką žinau nepadės. Kolis nekelia jokio pavojaus, kaip jau sakiau. Jis tiesiog bijo.

- Ko jis bijo?- aštriai paklausė Klejo, staiga atsitokėjusi. Suraukiau antakius. Taip, Stenė ir Kolis tikrai susiję, ir galbūt rimčiau nei manėme. Stenė saugo Kolį. Ar dėl to ji praleidinėjo pamokas ir susirinkimus? Bet nuo ko reikia saugoti žmogų, apart vampyrų?

Stenė nuleido galvą, ir lengvai ją papurtė. Pastebėjau kaip Ruki man iš dešinės atsipalaidavo. Pažvelgiau į ją, ji papurtė galvą.

- Negaliu… nenoriu sakyti,- lyg kas jai spaustų gerklę išstenėjo Stenė. Mano antakiai dar labiau susiraukė. Kambaryje tvyrojo apčiuopiama įtampa ir netikrumas, nepasitikėjimas. Stenei buvo blogai, visos jautėm. Mes, penkios, buvom susijusios labiau nei su kitomis medžiotojomis, nes buvom bendraamžės, lankėm tą pačią mokyklą, dažniau susitikdavom. Mūsų gyvenimai susiję. Rūpinausi ir mylėjau lyg seseris visas šiame kambaryje esančias medžiotojas ir bijojau, kad joms kas nenutiktų. Ir žinojimas, kad kažkas blogai su Stene lyg skruzdės kirbėjo po oda, neleisdamas nurimti. Žinojau, kad kitos kambaryje jaučiasi taip pat.

Vieną akimirką visos, išskyrus Stenė, susižvalgėm, ir lyg bendrautume telepatiškai, nusprendėm.

Klejo atsiduso:

- Mes jau eisim, Stene.

Ji nieko neatsakė. Ruki surinko puodelius ir nunešė į virtuvę. Išgirdau bėgantį vandenį ir supratau, kad Ruki juos plauna. Baigusi atėjo į svetainę ir spustelėjo Stenės petį.

- Juk žinai, kad mes visuomet čia, kad padėtume. Bet negali nuo mūsų slėpti nieko, tai viena iš taisyklių.

Bet Stenė vis tiek nepratarė nė žodžio ir tylėdamos mes išėjom lauk.

- Man reikia ką nors daryti,- galiausiai pasakė Lėja, mums nuėjus kvartalą.- Tiesiog niežti rankos kaip reikia. Šitoks… bejėgiškumas… negalėjimas padėti Stenei…

- Varo iš proto, žinau,- užbaigiau vietoj Lėjos. Ruki ir Klejo ėjo priekyje tylėdamos. Prisivijau jas.- Klejo, ar žinai ką nors apie medžioklę? Dėl to ir ėjau pas Stenę, tikėjausi, kad ten bus ir Lukrecija.

Klejo susiraukė paminėjus Stenę, bet linktelėjo.

- Aš pilnametė, pameni?- kreivai šyptelėjo atsisukus į mane,- tad buvau susirinkime. Keliaujame penktadienį.

- Penktadienį? Kam laukti?- mus prisivijo ir Lėja, dabar jos mėlynos akys spindėjo nekantrumu. Vyliausi, kad ji nori pulti į medžioklę ne vien tam, kad išlietų pykti dėl negalėjimo padėti Stenei.

- Pirmiausia, reikia sudaryti puolimo strategiją, ir dar net nežinom kur tiksliai ta irštva kuriasi. Antra, nenuspręsta nuo kokio amžiaus medžiotojas imti. Trečia, jau kuris laikas nevyko bendrų treniruočių, tad esam kiek praradusios formą, ir pačios tai žinot.

Taip, žinojom, bet aš nebuvau taip beviltiškai atsilikusi. Visgi vakar naktį nudėjau du vampyrus, kad ir jauniklius. Negalėjau patikėti, kad tai buvo vakar naktį. Ir, kad iki medžioklės dar visos keturios dienos - pamaniau išprotėsiu.

- Tai kada treniruotės?- aplenkusi mane šituo klausimu paklausė Ruki. Vyptelėjau jai, ji suprato, kad norėjau to paties paklausti.

- Lukrecija sakė rytoj penktą ryto renkamės miško proskynoje ties aštuoniasdešimt ketvirtąja sankryža po kaire. Žinot ją, ar ne?

Mums linktelėjus, linktelėjo ir Klejo. Visuomet tenai treniruodavomės, tai buvo lyg medžiotojų treniruočių stovykla. Nekantraudama laukiau rytojaus, kad ir kaip anksti reiktų keltis.

- Kaip bebūtų, tą pačią informaciją ir dar daugiau pasakys jūsų mamos kai grįšit, tad verčiau jau skirstikimės, kad pasiruoštume rytojui.

Atsisveikinusios Klejo ir Lėja patraukė į savo gatvę, o aš ir Ruki į savąsias. Kurį laiką ėjom tylėdamos, ir prieš pat mano namą Ruki prabilo:

- Su Stene tikrai dedasi labai blogi dalykai.

- Žinau,- linktelėjau sustodama. Nežinojau ką daugiau sakyti.

- Nenorėjau to sakyti prie kitų, ir tikiuosi išlaikysi šitą mano teoriją paslaptį,- tarė Ruki ir aš susigūžiau išgirdusi žodį paslaptis. “Kiekvienas turime paslapčių; aš jų turiu, tu turi, mes visi turime,”- sakė Stenė. Bet vis tiek linktelėjau.

- Manau, kad Stenė ir Kolis yra įsimylėję vienas kitą.

Tai buvo šokiruojanti mintis. Sustingusi pažvelgiau į Ruki.

- Ką?

- Tai tik teorija, Aleks, neimk į galvą. Bet taip tikrai gali būti,- Ruki naivios akys atrodė tikrai įsitikinusios tuo ką sako. Nejučia patikėjau ir aš. Tai daug ką paaiškintų. Daug ką, bet ne viską.

- Taip, gali,- garsiai sutikau mirksėdama.- Bet Stenė žino kaip pavojinga įsimylėti žmogų.

- Meilei neįsakysi,- eidama toliau pasakė Ruki. Pasivijusi, nepatikliai ir įtariai ją nužvelgiau.

- Iš kur tu žinai?

Ruki gūžtelėjo, bet nieko nesakė. Pamojavo nueidama nuo mano namo, o aš ir likau taip stovėti. Atsitokėjusi greitai perkračiau paskutinę informaciją ir turėjau sutikti - tai tikrai galėjo būti priežastis versti Stenę taip elgtis. Pamilti žmogų nebuvo griežtai draudžiama, bet mes juos saugojom, o tai pastatytų juos į pavojų. Gal to Kolis ir bijo? Pavojaus jam gresiančio būnant su Stene? Bet tai reikštų, kad jis žino, o tai jau buvo tikrai griežtai draudžiamas dalykas. Mylėk kiek nori, bet savo paslapties neišduok.

Taip, mes visi turim paslapčių.

Po pamokų su Stene nuėjom į jos namus. Žinojau, kad apie medžioklę sužinosiu daugiau iš pačios vadės nei kitų medžiotojų. Jos tiesiog bijo per daug pasakyti ir už tai būti nubaustos.

- Klausyk, Stene,- paklausiau jos prie pat Melrousų namo.

- Hm?- atsakė ji traukdama iš kišenės raktus. Svarstydama kaip sužinoti daugiau informacijos visai užmiršau, kad Lukrecijos gali namuose ir nebūti.

- Ar tu nepastebėjai nieko keisto iš Kolio?

Stenė atidariusi duris sustingo ir atsisuko į mane.

- Ne. O ką?

Sučiaupusi lūpas gūžtelėjau.

- Ne, nieko,- atsakiau ir įėjome į vidų. Nuo vakarykščio mano pasirodymo niekas nepasikeitė.

Stenė nuėjo į virtuvę, kur ant staliuko padėjo raktus ir užkaitė arbatinį. Atsisėdau ant vienos iš keturių kėdžių prie valgomojo stalo, pirštu į kažkokį ritmą beldžiau į stalą. Pažvelgiau pro langą; ten, pavasario prikelti lakiojo paukščiai, saulė tingiai šildė pradedančius skleistis pumpurus. Berispringas pavasariais tapdavo tikru roju žemėje.

Taip žiūrint pro langą nepastebėjau kaip pradėjau galvoti apie Kolį. Negaliu vadinti savęs išprotėjusia, nes ir Lėja juto, jog kažkas su juo blogai. Pirmiausia vakar vakaras - buvau tikra, kad mane puls mažiausiai penki vampyrai, bet iš šešėlio išlindo Kolis, ir visas šlykštumas dingo. O šiandiena, viduryje koridoriaus vėl tas pats, bet šį kart šalia buvo Lėja. Viduryje baltos dienos joks vampyras negali pulti, bet Kolis stovėjo ten pat - vos už poros metrų nuo mūsų, jo akys įsmeigtos į manasias.

- Aleks?- išgirdau Stenę. Pakėlusi galvą supratau, kad mane ji šaukia jau ne pirmą kartą.

- Atleisk, užsisvajojau. Kas nutiko?

Stenė nusišypsojo.

- Pamaniau, kad galėtume pasikviesti kitas.

- O!- akimirką vėl žvilgtelėjau pro langą, lyg už jo slypėtų visi atsakymai. Tada sutikau - penkios galvos geriau nei viena.

Stenė išėjo į kitą kambarį paskambinti, ir už kelių minučių pro duris įėjo trys mūsų artimiausios draugės medžiotojos; Lėja, Ruki ir paskutinė Klejo. Lėja vilkėjo tamsiai mėlyną megztinį ir juodas kelnes, gelsvus plaukus buvo susikėlusi. Ruki plaukus laikė palaidai, prie šviesios odos ir juodų plaukų derėjo raudona palaidinė ir tamsiai mėlyni džinsai. O Klejo atrodė kaip visuomet pasitempusi, apranga be priekaištų, plaukai sukelti į aukštą kuodą. Žalios akys primerktos - ji be abejo žinojo, kad susirinkom ne šiaip paplepėti apie vaikinus ir makiažą, kaip normalios paauglės. Nes mes nesam normalios paauglės.

- Tai kas nutiko?- paklausė ji, mums susėdus ant paprastos sofos Melrousų svetainėje. Visų rankose arbatos puodeliai. Visos tokios skirtingos, bet tuo pačiu ir labai panašios.

Stenė gūžtelėjo, nors tai ji mus visas sukvietė. Na, išskyrus mane. Atsidusau.

- Manau Lėja man gali padėti,- tariau. Lėja atsisuko į mane, nuostaba jos veide. Trūktelėjusi puodelį prie savo lūpų atsigėrė, tada pirštais nuvalė ten kur ką tik lietėsi jos lūpos. Ruki žiūrėjo į mane, bet Klejo atsisuko į Lėja.

- Lėja?- paklausė be jokių užuolankų prašydama kalbėti.

- Nežinau ką pasakyti,- galiausiai pasakė vėl atsigerdama. Stenė išėjo iš kambario ir grįžo su pintine sausainių.

- Nežinojau, kad moki kepti,- tarė Ruki visas mus nustebindama. Akimirką buvo tylu, o tada visos nusijuokėme.

- Aš irgi,- pritarė Stenė gūžtelėdama,- bet mano mama moka.

Niekaip neįsivaizdavau Lukrecijos Melrous stovinčios prie stalo, visos miltuotos, darančios sausainių formeles. Atsisukusi į drauges supratau, kad joms irgi sunkiai sekasi tai įsivaizduoti.

Kelias minutes dar pajuokavusios, grįžom prie reikalo.

- Tai ką Lėja turėtų mums pasakyti?- paklausė Klejo atsisukdama į mane. Prikandau apatinę lūpą, prieš pasakydama apsvarsčiau kaip papasakoti visa tai kuo įtikimiau, nes, kaip bebūtų, Kolį visos pažinojom nuo pat atvykimo prie dvejus metus, ir jis visuomet buvo labai malonus, ir geras - tikras žmogus. Bet iš kur tas jausmas, lyg šalia būtų vampyrai, nors ten tėra jis?

- Tai dėl Kolio,- galiausiai pasakiau tvirčiau suimdama puodelį. Stenė nejučia krūptelėjo, tai pamačiau akies krašteliu ir nustebusi pažvelgiau į ją. Ji nuleido galvą ir įsmeigė akis į stalviršį. Pasakiau sau, kad Stenė yra suaugusi medžiotoja ir visi turi savų paslapčių - kad ir tokių, nuo kurių krupteli išgirdus Kolio vardą. Lukrecijos žodžiai, ne mano.

- Taip,- atsistokėjo Lėja,- šiandiena kai kas keisto nutiko su Koliu. O pagal Aleks, tai jau ne pirmas sykis.

- Ką turi omeny?- paklausė Ruki persimesdama per petį juodus plaukus. Rudos akys naiviai plačios, stebeilija į mano tamsiai rudas.

Tad aš joms papasakojau, kaip vakar ėjau pas Stenę, ir staiga pajutau krūtinėje šlykštumą reiškiantį tik vieną dalyką - vampyrus. Pasiruošiau atremti ataką - iš už diržo išsitraukiau kuolą ir pasiruošiau smeigti, kai išvydau, jog ten ne vampai, o Kolis. Tada visas šlykštumas dingo, ir, kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų, nusprendžiau, kad vampyrai atsitraukė šalia atsiradus žmogui.

- Bet tada šiandien vėl nutiko tas pats, tik jau buvau ne viena, o su Lėja. Ir dar šimtu mokinių. Su Lėja išėjom iš tualeto kai abi apėmė pati šlykščiausia nuojauta, kuri reiškia ne ką kitą, o mirtį sėlinančią tave užmušti… Bet buvo vidurys dienos, vampyrų lauke negali būti nė kvapo. O tada ir pamačiau kitoje koridoriaus pusėje stovinti Kolį, jo akys įsmeigtos į mane. Ką tai turėtų reikšti?- pabaigiau, mano akys įsmeigtos kažkur į gelsvą sieną. Jutau draugių žvilgsnius į mane įremtus, bet net nesuvirpėjau. Sakiau visišką tiesą, o dabar laukiau jų verdikto.

- Kolis tikrai nėra vampyras,- galiausiai pasakė Klejo padėdama savo puodelį ant nušlifuoto stalo. Kitos pasekė jai iš paskos, bet aš nesugebėjau atleisti savo rankų nuo jose esančio puodelio. Neatitraukdama akių nuo niekur vos vos linktelėjau.

- Ir tikrai ne medžiotojas,- tyliai tarė Ruki. Atitraukusi žvilgsnį nuo sienos pažvelgiau į ją - pasirodo ji kaip ir aš prieš tai, žiūrėjo į niekur. Jutau, kad jas visas šokiravo toks mastymas apie paprastą žmogų. Bet dabar buvo sunku įsivaizduoti Kolį kaip paprasta žmogų. Kita vertus, jį buvo sunku įsivaizduoti ir kaip kažką daugiau nei paprastas žmogus.

- Jo akys mėlynos, esu tuo tikra,- pasakiau. Tiek sykių žiūrėjau jam į akis, bet neatkreipdavau dėmesio. Paskutiniais sykiais jo akys mane gąsdino, atrodė, kad net negaliu atitraukti žvilgsnio nuo jų, todėl ir įsiminiau jų spalvą. Dar vakar jis atrodė kaip normalus žmogus… Bet tuo pačiu, vakar viskas ir pasikeitė.

- Vakar,- nejučia tariau.

- Kas?- paklausė Klejo, akys būdraujančios.

- Juk dar vakar su juo ėjau į mokyklą, ir tu su juo kalbėjaisi,- tariau, Klejo linktelėjo.- Bet tada mes susitikome prie Melrousų namų ir viskas… pasikeitė. Tik kai vos jo neužpuoliau palaikiusi vampyru, jis tapo įtarus. Mačiau, kaip jis tapo įtarus!

- Tai paaiškina jo tokį nusiteikimą tavo pusėn,- palinksėjo Ruki.

- Bet nepaaiškina nuojautos,- užbaigė Klejo.

- Man atrodo, kad su Koliu viskas gerai,- staiga pasakė Stenė. Visos ypu atsisukom į ją. Stenė truputį išraudo, bet galvos nenuleido,- Suprantat, artėja medžioklė ir visa kita - kada paskutinį kartą tokioje buvome? Tai kelia įtampą, ir galbūt jums tiesiog… vaidenasi.

Supratau, kad jums, tai daugiausia man, ir tik paskui Lėjai. Prisiminiau pokalbį tualete ir kaip ji prisipažino, kad bijo.

- Vaidenasi?- nesupratusi paklausė Ruki, jos akyse sublizgėjo keistas įtarimas,- Ką nori pasakyti? Kad ir kokia įtampa mus slėgtu vienas dalykas, tai nuojauta, medžiotojų niekada neapgauna.

- Aš tik sakau kaip viskas atrodo iš šalies,- sumurmėjo Stenė žvelgdama į lubas. Mano lūpos pravertos, akys didelės, nežinau ką sakyti. Su tokia pat išraiška atsisukau į Lėja, ši atrodė tokia pat sutrikusi. Tyla išklaidė Klejo balsas.

- Stene, ar yra kažkas ką nori mums pasakyti?

Kitą rytą, besipinant plaukus, į vonią atėjo mama.

- Sveika,- pasilabino paduodama plaukų raištį. Tvirtai susirišusi plaukus pasitepiau lūpas blizgiu. Retokai tai dariau, bet man patiko.

- Labas rytas,- galiausiai atsakiau apsisukdama ir pakabindama nukritusį rankšluostį.

- Lukrecija sakė, kad vakar buvai pas ją užsukusi.

- Tiesa,- pasakiau nenorėdama tęsti šio pokalbio. Tai, ką vakar supratau nė kiek nepadėtų mamai. Ji tik norėtų kuo greičiau iš čia nešdintis. Aš tikriausiai taip pat.

- Ir ką?

Atsidusau.

- Ir nieko. Man pasirodė, kad vakar Stenė nekaip jaučiasi, tad nuėjau jos aplankyti.

- Hmm,- nutęsė mama prieidama prie kriauklės ir nusiplaudama rankas. Jos plaukai taip pat kaip ir mano balti, bet žymiai trumpesni, akys rudos. Kaip ir visos medžiotojos Marina Silivan liekna, aukšta ir sportiška. - Tau nereikia į mokyklą?- staiga paklausė ir prisiminiau, kad gerokai vėluoju.

- Iki, mam!- šūktelėjau per petį bėgdama iš namų.

Kaip medžiotoja buvau labai greita, tad netrukus pasiekiau mokyklą, tačiau skambutis jau nuskambėjęs. Uždususi įlėkiau į istorijos klasę, ponas Dženkinsonas kreivai vyptelėjo į mane, bet nieko nesakė. Nuraudusi atsisėdau į vietą.

Visą dieną mokykloje stengiausi ignoruoti kitas medžiotojas, ir tik per pietų pertrauką supratau kodėl. Širdį slėgė tai, kad vakar pas Lukrecija nebuvau visiškai atvira - turėjau, privalėjau jai papasakoti apie tai kas nutiko šalia jos namų. Šalia jos namų! staiga pagalvojau ir sustojau lyg stabo ištikta viduryje koridoriaus. Į mane atsimušo keletas už nugaros einančių vaikų, keli nusikeikė. Susiraukusi palydėjau juos akimis ir nuskubėjau į šalia esantį tualetą.

Manęs vėl vos neužpuolė šalia Melrousų namų. Ką tai reiškia? Juk vietoj manęs galėjo būti Stenė… ar tai ir buvo jų planas - užpulti Stenę? Be abejo, vadės dukters užpuolimas skamba kaip puikus planas, bet tada pasirodė Kolis ir visi vampyrai dingo. Dar vienas galvosūkis mano ir taip užkrautoms smegenims.

Į tualetą įėjo Lėja.

- Kodėl man atrodė, kad tave čia ir rasiu?- paklausė ji įsmeigdama į mane mėlynas akis. Viduje susigūžiau, o išorėje stengiausi atrodyti kieta kaip akmuo. Vargu ar tai veikė būnant šalia Lėjos Makenzi.

- Nežinau, kodėl?

Lėja išsitraukė lūpų blizgį ir nuėjusi prie veidrodžio pasidažė. Tai man priminė save šį rytą. Pasidažiusi ji patikrino ar kabinos užimtos. Supratusi, kad visos laisvos atsisuko į mane.

- Tai gal paaiškinsi man kas darosi?

- Ar klausi šito dėl manęs ar dėl Klejo?- suraukiau antakius ir sukryžiavau ant krūtinės rankas. Lėja nusišypsojo geraširdiška ir nuoširdžia šypsena.

- Aišku dėl tavęs, kvailiuke. Net jeigu Klejo ir klausė dar nereiškia, kad man nerūpi.

Nesusilaikiusi nusijuokiau.

- Žinoma žinoma. Ar nutiko kažkas ką man privalu žinoti?

- Vadė nelaukė iki rytojaus ir susirinkimą surengė šiandiena. Man rodos tai viskas.

Sustingau. Susirinkimas buvo šiandien?

- Ir kas buvo nuspręsta?

Lėja linktelėjo leisdama suprasti, kad buvo nuspręsta tai ką ir maniau.

- Tai šaunu,- atsidusau.

- Tikrai?- Lėja neatrodė tokia tikra.- Mano mama man kažko per daug nepasakojo, o juk turėčiau būti savarankiška medžiotoja. Man truputį baisu…

Buvo keista tai išgirsti iš tvirtosios Lėjos, net sutrikau. Žengiau žingsnį artyn ir uždėjau ranką ant Lėjos peties.

- Nežinau kaip tai paaiškint, bet… tiesiog jaučiuosi keistai. Atrodo, kad kažkas blogo artėja, supranti?

Iš tiesų nesupratau, bet manau tai panašus jausmas į tą kai artinasi vampyrai todėl linktelėjau. Visgi vampyrai verčia jaustis taip lyg artėtų mirtis - kas galėtų būti blogiau už šitą jausmą?

- Tai va,- Lėja atsiduso ir pasisuko į kriauklę nusiplauti rankų. Nusišluosčiusi, pasiėmė krepšį, kurį buvo nusimetusi.- Eini?

- Taip,- pasisukau eiti kartu. Ir mane apėmė pas šlykščiausias jausmas kokį tik esu jutusi. Mirtis, visur tik mirtis. Sugriebiau Lėja už rankos, bet iš jos išraiškos supratau, kad ji jaučia tą patį. Paklaikusiomis akimis pradėjome žvalgytis vampyro, kurio lauke, vidury baltos dienos negalėjo būti nė kvapo.

Tiek man tiek Lėjai kirbėjo griebtis už kuolo. Keistai šioje situacijoje nederėjo lyg skruzdės zujantys mokiniai, skubantys į pamokas, plepantys apie savo paprastą, žmogišką gyvenimą. Mažą sekundės dalelę širdyje sukirbėjo pavydas, bet net nespėjus tinkamai sureaguoti jis dingo.

Abiejų akys primerktos skanavo koridorių. Į regėjimo lauką pakliuvo Kolis - sustingau. Jis žiūrėjo tiesiai į mane.

- Lėja,- sušnabždėjau. Ji iš karto atsisuko ten kur aš žiūrėjau.

Staiga, lyg kas būtų nuėmęs šydą, bloga nuojauta pasitraukė. Tik dabar pastebėjau kokia įsitempusi buvau. Lėja taip pat.

- Kas su Koliu?- paklausė ji mums einant koridoriumi. Viskas atrodė vėl kaip ankščiau.

Gūžtelėjau.

- Kažkas su juo tikrai yra,- Lėja žvilgtelėjo į mane duodama suprasti, jog žino, kad aš tikrai žinau daugiau nei sakau. Tad viską jai papasakojau. Negalėjau laikyti paslapčių tiek ilgai, ypač nuo šeimos. Medžiotojų buvo tiek mažai, kad laikymas vienas kitą šeima buvo savaime suprantamas dalykas.

Lėja mane išklausė rimtu veidu, nieko neklausinėdama. Galiausiai tarė:

- O Lukrecijai papasakojai?

Žinojau, kad to paklaus.

- Ne,- atsakiau staigiai.

- Kodėl?

- Nežinau,- pasakiau tiesą. Sustojau prie matematikos kabineto, atsidusau.- Žinai, dar niekada vienu metu nevyko tiek daug veiksmo. Seniau… viena medžioklė, kita medžioklė,- apsižvalgiau norėdama įsitikinti ar niekas nesiklauso, bet aplinkiniai toliau užsiiminėjo savo darbais. Prisiminiau, kad Lėja iš tiesų metais jaunesnė už mane, bet jausmas lyg būtų vyresnė.- Tarp vienos ir kitos būdavo kelių mėnesių tarpas.

- Laikai keičiasi, mes augam,- ne pagal savo amžių išmintingai tarė Lėja.- Galbūt atėjo laikas.

- Kam?- paklausiau nesupratusi.

Nuskambėjo skambutis, ir Lėja sučiaupusi lūpas kluptelėjo, lyg norėdama man pasakyti, lyg jai kas draustų. Galiausiai apsisukusi ji nuskubėjo savo klasės link.

- Aleks?- Stenė palietė mano petį. Nepastebėjau kaip prisiartino ir krūptelėjau. Dar daugiau galvosūkių pagalvojau jai nusišypsodama.- Eini?

Linktelėjusi pasekiau Stenę į matematikos kabinetą.

Visą pamoką negalėjau deramai susikaupti. Knietėjo daugiau sužinoti apie susirinkimą, krūtinę kuteno jaudulys medžioklei artėjant. Ten pat, kur ką tik sukirbėjo jaudulys, vėl atsirado dar neseniai tenai viešėjęs sunkumas. Pakėlusi akis išvydau Kolio pakaušį.

Taip. Dar reikia išsiaiškinti Kolio paslaptį.

Su naujais metais!!!

___

- Aleks?- tokiu pat išsigandusiu balsu paklausė Kolis nenuleisdamas akių nuo kuolo, kurį pamažu leidau sau prie šono.

- Ką čia veiki, Koli?

- Ėjau pas Bruną,- prisiminiau Bruną kaip vieną iš klasiokų su kuriais nelabai bendravau,- o ką tu čia darai? Su… tuo?- Kolis akimis parodė į medinį kuolą. Pakišau jį už nugaros, lyg bandydama paslėpti.

Vieną dalyką supratau puikiai - mane turėjo pulti vampyrai, bet atsitraukė pasirodžius… Koliui? Mintyse papurčiau galvą, nes tai skambėjo kaip visiška nesąmonė.

- Aa, maniau, kad mane kažkas puola, tad nuo žemės pagriebiau šitą,- nekaltai mostelėjau į žemę. Kolis pasekė mano mostu, ir gūžtelėjo. Jis neturėjo būti labai įtarus, nors kaži ar ant žemės mėtosi labai daug tokių aštrių šakalių. Kaip bebūtų, miestelyje augo daugybė medžių, tad ir šakos mėtėsi kur papuola. Vienas iš daugelio dalykų, kurio miestelėnai taip ir nenugalėjo. Be to, vakarėjo ir Kolis savo žmogiška rega negalėjo tiksliai nusakyti ką laikiau rankoje.

- O kas tave galėtų pulti?- staiga pasiteiravo Kolis.- Juk visi savi, visi pažįstami.

Kaip ir jis prieš tai, gūžtelėjau.

- Atsarga gėdos nedaro.

Kolis palinksėjo, bet jo akyse išvydau, kad nelabai manimi pasitiki. Sutrikau.

- Tai aš jau eisiu,- tariau, kol viskas dar labiau nepablogėjo. Kolis nenuleido nuo manęs akių, ir akimirką pagalvojau, kad lieps parodyti ką laikau rankoje, pradės klausinėti įvairių dalykų. Bet klydau.

Vis dar tokiu pat įtariu žvilgsniu Kolis pasisuko eiti.

- Tai eik,- mestelėjo per petį. Likau sustingusi ir visiškai pasimetusi. Ką dabar daryti? Geriausiai dabar būtų nueiti pas Stenę ir viską papasakoti jos mamai, patarė balselis galvoje, ir nieko nelaukusi jo paklausiau.

Bet eidama nenustojau galvojusi, kad vampyrai turėjo mane užpulti ir joks žmogus, ypač vienas, neturėjo būti kliūtis. Kad ir kaip sunku būtų pagalvoti apie tai, kad žmogaus gyvybė būtų paaukota vien dėl užpuolimo, pasitraukimas dėl vieno buvo visiškai beprasmiškas.

Ir vis dėl to Stenės mamai apie tai nepapasakojau.

- Labas vakaras, ponia Melrous,- pasisveikinau su liekna, vidutinio amžiaus šviesiaplauke moterimi. Iš jos Stenė paveldėjo plaukus. Ką paveldėjo iš savo tėvo, ačiū Dievui, nežinojau.

- Aleksandra?- nustebo Stenės mama.- Ką čia darai?

Jau antrą kartą per penkioliką minučių manęs to paties klausia.

- Norėjau sužinoti kaip Stenė laikosi,- atsargiai pratariau. Nežinojau kokios priežastys verčia Stenę ignoruoti mūsų, tuo labiau bendrą medžiotojų, susirinkimus. Galbūt tos priežastys labai svarios ir man nederėtų kištis. Dėl to buvau atsargi.

- Kas nors blogai su Stene?- ponia Melrous nepastebimai prisimerkė. Kuo atsainiau gūžtelėjau.

- Nežinau. Šiandien mokykloje ji atrodė… sutrikusi.

Medžiotoja keletą akimirkų stovėjo visiškai ramiai, nejudėdama, vos kvėpuodama. Atpažinau labai susimąsčiusios moters išraišką. Kantriai laukiau kol Melrous nuspręs ką daryti su mano ką tik pateikta informacija.

- Girdėjau, kad turi kažką daugiau su manimi pasidalinti. Dėl to tave vertėjo pasikviesti į susirinkimą.

Nustebau temai taip staigiai pasikeitus.

- Aaa, taip,- nuryjau seilę ir atsikvėpusi pasukau galvą.- Kai kas tikrai… turėtų būti įdomu.

Po šio mano pareiškimo Stenės mama nedvejodama įleido mane vidun. Nužvelgiau gerai pažįstamą svetainę į kurią mane atvedė: gelsvos sienos, židinys, kelios sofos ir staliukas, rusvas šviestuvas kabantis palubėje. Viskas. Virtuvė ir miegamieji žinojau švyti tokiu pat paprastumu ir švara. Poniai Melrous mostelėjus sėsti, atsisėdau. Ji priešais mane.

Lukrecija Melrous, Stenės mama, yra pagrindinė ir svarbiausia medžiotoja mūsų bendruomenėje. Ji nusprendžia ar eisim į medžioklę ar ne, ar mums pakankamai saugu gyventi kur nors ar ne. Arba, tik ji nuspręsdavo ar medžiotojai gimęs vaikas yra reikalingas. Neklausinėkit kodėl. Taip yra, buvo ir bus.

- Norėčiau sužinoti kas ir ką jums tiksliai papasakojo,- kuo mandagiau paprašiau nenuleisdama akių nuo Lukrecijos.

- Ne daug man pasakojo Klejo di Riva.- taip pat ramiai ir mandagiai atsakė Melrous. Palinksėjau parodydama supratimą ir pritarimą.- Klejo sakė, kad tai svarbu ir nenorinti prisiimti atsakomybės jei tai būtų klaidinga informacija.

Taip, tai tikrai skambėjo kaip Klejo. Dar kartą linktelėjau. Būtų didžiausias pažeminimas medžiotojai skleisti melagingą informaciją.

- Mane praeitą naktį užpuolė,- pradėjau. Lukrecija linktelėjo leisdama tęsti.- Tai buvo du vampyrai. Su jais lengvai susitvarkiau, bet tikrai per lengvai. Manau, jog tai jaunikliai, tik nesuprantu kurių galų juos kūrusiam vampyrui paleisti juos šalia žmonių.

- Užpuolimas vyko parke, taip?- pasitikslino medžiotoja.

- Apie trečią valandą nakties,- patvirtinau. Lukrecijos veidą vėl aptemdė gili susimąstymo išraiška. Minutę kitą ji dar patylėjo, tada prabilo:

- Ir tu, Aleksandra, be abejo pagalvojai, kad vampyrai laisvai lakstyti, ir dar naujagimiai, buvo paleisti tam, kad patikrintų ar apylinkėse esama medžiotojų?

- Taip.

- Ir kam vampyrams sužinoti ar apylinkėse yra medžiotojų?- supratau, kad Lukrecija nori išbandyti mano žinias.

- Jiems reikia arba vietos įsikurti, arba,- kiek patylėjusi ir nugurgusi pidėjau,- arba jie ieško poros.

- Kam?

- Naujagimiui su medžiotoja.

- Kodėl?

- Nes visuomet yra galimybė, kad gims vaikinas ir prisidės prie jų.

- Kodėl vaikinas negali būti medžiotoju?

- Gali, bet tai yra nutikę vos porą sykių. Taip retai, kad tai veikiau legendos nei tikrovė.

Lukrecija kito klausimo nepateikė ir aš lengviau atsikvėpiau. Pasijutau kaip tardyme. Bet, deja, tai nebuvo paskutinis klausimas ir atsakymas.

- Todėl, ką mums reikia daryti vos gimus berniukui?

Tikėjausi mano veide nesujudėjo nė raumenėlis. Nenorėjau pasirodyti silpna prieš pačią vadę.

- Nužudyti jį.

Lukrecija pritariamai linktelėjo.

- Žinai, kurį laiką jau buvo pradėjusi abejoti tavimi. Silivan į tave per daug įsikibusi, net kaip ir motina. Tavo amžiaus medžiotojos seniau jau kurdavo savas bendruomenes, bet, ačiū Dievui, vampyrai šiais laikais nebe taip… aktyviai ieško partnerių. Šiais laikais jie labiau supranta tą mažą tikimybę gimti berniukui. Tuo labiau, kad mes net neleidžiam tokiam paaugti ir įsitikinti jo galiomis žudyti.

Vis dar nenuleisdama akių nuo vadės, tyliai atsidusau. Taip, aš viską žinojau.

- O kaip dėl Stenės,- Lukrecija atsitraukė leisdama man nutraukti akių kontaktą,- Jai jau šešiolika, o tai pats metas pradėti savarankišką medžiotojos gyvenimą. Ji turi paslapčių, aš turiu, visi mes jų turim. Todėl leiskit jai būti. Ir.. imkit iš jos pavyzdį. Kad ir kokia Klejo gera medžiotoja, aštuoniolika yra riba kada turi tapti pilnaverte medžiotoja, nebepriklausoma nuo mamos.

Ko jau ko, bet Klejo jau seniai nebe įsivaizdavau kaip nuo kažko priklausomos. Bet negalėjau prieštarauti.

Lukrecija atsistojo ir mostu leido ją pasekti.

- Poryt vėl šaukiu susirinkimą, kviesiu tik pilnamečius. Ramiai ir nešališkai pasitarsime ir nuspręsime dėl tavo užpuolimo. Tada ir pranešiu apie medžioklę.

Po dar kelių mandagumų likau už Melrousų laukujų durų.

Eidama namo nepailsdama būdravau, bet tuo pačiu ir įtemptai galvojau. Vadės akyse aš ir mano mama, taip pat di Rivos, stovėjo žemoje vietoje. Tai reiškė, kad mūsų vieta bendruomenėje nepastovi ir lengvai pakeičiama. Nenorėjau vėl keisti vietos, dėl to labai nerimavau. Taip pat, iš vadės žodžių supratau dar ką; nesvarbu, kad bus šaukiamas susirinkimas, bet medžioklė taip pat bus.

Mano gyslose pradėjo srūti jaudulys. Nekantravau nudėti dar keletos vampų.

Iš viso Berispringo vidurinėje mokėsi penkios medžiotojos: aš, Kloja, Lėja, Ruki ir Stenė. Su pastarąja dabar ir ėjau į geografijos pamoką. Kloja, Lėja ir Ruki nebuvo mano klasiokės. Egipto gražuolė jau dvyliktokė, o kitos dvi metais jaunesnės.

- Girdėjau kas vakar nutiko,- tarė Stenė braunantis sausakimšu koridoriumi.

- Tai ir tavęs nekvietė į susirinkimą?

- Kvietė, bet nėjau.

Klausiamai pažvelgiau į šviesiaplaukę Stenę, bet ši gūžtelėjusi prasiveržė pro plūstančią minią ir patraukė tiesiai į klasę. Ir aš prasibrovusi susimąsčiau kam Stenei praleisti susirinkimą? Ypač jei ją kvietė.

- Ei, Aleks!- kažkas praeidamas šūktelėjo. Atsisukus susidūriau su mėlynomis Lėjos akimis. Ji reikšmingai į mane pažiūrėjo ir nuskubėjo toliau koridoriumi. Visi šiandien atrodo tik reikšmingai į mane ir težiūri. Nuskambėjo skambutis ir įėjau į klasę.

Mano vieta prie Stenės jau buvo užimta, tad susiraukusi atsisėdau į klasės galą. Iš vienos pusės sėdėjo miela tamsiaplaukė mergina vardu Katerina, o iš kitos - Reina. Abiem nusišypsojau laukdama pamokos pradžios. Tikėjausi visą pamoką praleisti prasmingai, bet dabar teks iškęsti nuobodybes apie visokias hipotezes.

Baisiai apsidžiaugiau nuskambus skambučiui ir vėl prasidėjus pertraukai. Praeinant pro Stenės suolą gavau ratelį, kad renkamės už mokyklos prie didžiojo akmens. Nesupratau kodėl Stenė pati man nepranešė, bet atsisukus paklausti ji tik papurtė galvą ir parodė eiti. Taip ir padariau.

Išėjusi iš mokyklos greitai nuėjau prie didžiojo akmens. Į jį atsirėmusios šnekėjosi Ruki ir Lėja.

- Klejo užsitęsė ispanų,- pranešė Lėja išvydusi mane.

- Taip ir nesuprantu kam jai tos kalbos,- sumurmėjau sėsdamasi ant žolės ir atsiremdama į akmenį.

- Jai vertėtų pasimokyti senovės Egipto kalbos,- pasakė Ruki.

- Jei dar jos nemoka,- nusijuokė Lėja ir prisėdo šalia manęs.- Kaip tu, Leks?

Šyptelėjau.

- Viskas gerai. Nesuprantu kam toks sujudimas.

- Deja supranti, Aleks. Neapsimesk.

Nepastebėjau kaip prie mūsų prisijungė Klejo.

- Tu teisi,- kreivai nusišypsojau. Klejo atsisėdo ant akmens, medžiotojos įgūdžiai leido grakščiai išsilaikyti ant nelygaus ir aukšto paviršiaus.- Tai kas nutiko?

- Kur Stenė?- paklausė Klejo staiga. Patraukiau pečiais.

- Man ji nieko nesakė,- pasiteisinau pešiodama žolę.

- Hmm,- nutęsė ji žvelgdama į tolį. Atsitokėjusi įdėmiai nužvelgė Ruki, Lėja, tada jos žvilgsnis sustojo prie manęs.- Kadangi nei tu nei Stenė nebuvot susirinkime, jaučiau pareigą pranešti abiem apie ką kalbėjomės.

- Juk žinau, kad apie mano išpuolimą. Kadangi pati jame dalyvavau iš dalies apie jį žinau daugiau nei jūs.

- Tavo mama viską papasakojo,- įsiterpė Ruki pešiodama juodą kasą.

- Tikrai,- pradėdama irzti atsakiau,- ne viską. Ir Klejo tą žino.

Bet Klejo vėl atrodė užsisvajojusi, kas jai nebūdinga.

- Ką, Aleks, tuo nori pasakyti?- paklausė Lėja atsitraukdama nuo akmens ir artindamasi prie manęs ir egiptietės. Pagavau save mąstant, kad Klejo iš tiesų juk nėra egiptietė, tiesiog jos bruožai labai egzotiški. Sutrikau mintims taip nukrypus į šalį.

- Aleks tuo nori pasakyti, kad ją užpuolę vampyrai buvo jaunikliai,- vietoj manęs atsakė Klejo.

- Jaunikliai?- Ruki atrodė tik dabar pradėjo gaudytis.- Bet tai reiškia…

- Irštva? Šalia Berispringo?- nutraukė Ruki Lėja. Dabar ji sėdėjo šalia manęs ir Klejos, akys įtariai primerktos. Tokia jos išraiška bylojo apie tai kaip įdėmiai ji mąsto.

Gūžtelėjau.

- Pati kitaip nepaaiškinčiau.

- Ar vyresniosios žino?- netikėtai paklausė Ruki.

- Ne,- atsakė Klejo.- Nežino ir Stenė. Kur, po velniais, ji dingo?

Visos tylėjom. Nė viena nežinojom kur Stenė, bet mintis apie netoli esančią irštvą gąsdino labiau nei nežinojimas kur viena medžiotoja. Jai jau šešiolika, ir ji privalo pati save apsaugoti. Tačiau įgimtas noras apsaugoti šeimą kirbėjo paširdžiuose neleisdamas nurimti.

- Jai viskas gerai,- galiausiai pasakė Lėja. Atsisukau į draugę ir įdėmiai, kaip niekad ją nužvelgiau. Ji atrodė… keistai. Šiaip visuomet linksma dabar Lėja atrodė sunerimusi, gal netgi irzli, kas mums, o ypač jai tikrai nebūdinga. Gelsvi plaukai tvarkingai sušukuoti atgal ir surišti į arklio uodegą, mėlynos akys mąslios, taip pat nužiūrinėjančios mane. Lėja, kaip ir aš, kaip ir daugelis medžiotojų, vilkėjo tamsų megztinį ir tamsius džinsus. Batai minkšti, nesukeliantys jokio garso einant, ir nepaprastai patogūs. Tik ji nevilkėjo odinio švarko.

Žinojau ką ji mato taip pat nužiūrinėdama mane. Mano tamsiai rudose, veik juodose akys greičiausiai matėsi susirūpinimas Stene ir nauja užduotimi. Balti plaukai kaip visuomet supinti į tvirtą kasą ilsėjosi palei liemens linkį.

- Skambutis,- tarė Ruki. Tik dabar pastebėjom kokios visos buvom tylios ir užsigalvojusios. Nusišypsojusi Lėjai pašokau ant kojų. Iš paskos manęs pakilo ir Lėja su Klejo. Pastaroji gražiai nušoko nuo akmens.

Ruki buvo teisi dėl skambučio, ir ne todėl, kad turėtų gerą klausą ar ką nors tokio. Tokie dalykai grynai vampyriški. Tiesiog ji nebuvo tokia susimąsčiusi ir pastebėjo kaip visi į lauką per pertrauką išlindę vaikai pradėjo lysti atgal į mokyklą.

Išsiskiriant mokyklos koridoriuje Klejo spustelėjo man petį.

- Jai viskas gerai,- kaip Lėja prieš tai pasakė ir dingo už kampo. Tik tada susiprotėjau kaip nerimavau dėl Stenės. Bet Klejo teisi - ji medžiotoja, jai viskas gerai.

Tačiau iki pamokų galo Stenės taip ir nepamačiau.

Gįžusi namo radau mamos raštelį.

Aleks,- rašė ji,- atleisk, kad nekviečiau į susirinkimą. Esu tikra, kad tai ką nori pasakyti yra svarbu.

Mama

Šyptelėjusi išmečiau raštelį ir padegiau. Dėl viso pikto.

Širdyje vis dar kirbėjo nerimas dėl Stenės, todėl nusprendžiau aplankyti jos namus. Taip bus žymiai saugiau nei skambinti. Tad užsimetusi savo odinį švarką ir persipynusi kasą užrakinau namus ir patraukiau link Stenės namų.

Berispringas nedidelis miestelis. Čia viso labo pora kioskelių, vienas kino teatras ir kelios gyvenamosios gatvės. Be abejo vidurinė, vaikų darželis ir kavinė. Daugiau nieko. Nebent tai, kad jį visą lyg siena supa tamsus miškas. Todėl mes čia ir atsikraustėme.

Medžiotojos nusprendė, kad ši vietą pats tas kurtis vampyrų irštvoms. Mūsų bendruomenė nėra didelė, bet patiems vampyrams greičiausiai pasirodė, kad ir tiek mūsų kelia pakankamai grėsmės. Todėl čia išpuolių nuo tada kai atsikraustėme labai maža. Vos vienas ar kitas pro šalį keliaujantis vampyras. Buvo, iki dabar.

Dabar buvau įsitikinusi, kad šalia kuriasi irštva. Ir kuo toliau tuo ta mintis darėsi įtikimesnė.

Saulė pamažu leidosi į vakarus, temo. Pats laikas vampyrams kilti iš ten kur jie praleidžia dieną - žemės, uolų, karstų, ar kur jie apsistoja.

Nesustodama ėjau toliau, jau išvydau Stenės gatvės kampą. Tuomet ir pajutau. Tas pats šlykštus mirties jausmas ir kvapas kurį skleidžia tik gyvi numirėliai. Suakmenėjau, bet tik trumpam. Lėtai, lyg norėdama pasitvarkyti kelnes, iš po klešnių pradėjau traukti kuolą. Šlykštumas bręstantis krūtinės srityje tik didėjo ir neabejojau, kad mane vėl puls… vienas arba keli. Juste jutau, kad jų daugiau nei anąkart.

Judesys man po dešine ir žaibišku greičiu apsisuku, kuolas mano rankose, aš pasirengusi smeigti jį…

- Aleks?!- beveik suklykė išgąstingas balsas. Šlykštumas krūtinėje praėjo.

Supratau, kad susimoviau.

Juos pajutau greičiau nei pamačiau. Vienas šoko man ant nugaros, kitas puolė tiesiai prie gerklės. Bet aš buvau greitesnė ir mane puolusiam iš kart suvariau savo medinį kuolą į širdį. Nieko nelaukusi jį ištraukiau ir vikriai išsisukusi iš kito vampyro gniaužtų pribaigiau ir antrąjį. Atsikvėpiau neprarasdama budrumo ir tykiai apsižvalgiau. Tylu. Per daug tylu, bet jų jau nebejaučiau.

Vienoje vietoje apsisukau įdėmiai nužvelgdama parko tamsą. Jie užpuolė mane nepasiruošusią, ir tikriausiai nė nenutuokė kas esu. Nusprendusi, kad daugiau nebebus jų, įsikišau vis dar kruviną kuolą į diržą už kelnių klešnių ir ėmiausi kūnų. Apvertusi vieną vampyrą susiraukiau iš pasišlykštėjimo: jo kruvinos akys buvo atmerktos, burna pražiota, matėsi iltys. Vilkėjo jis gan normaliai, rūbai dar nebuvo nusitrynę. Jauniklis, pamaniau smarkiai suimdama jį už kojų ir temdama į parko šešėlį kur galėsiu jį ir jo draugelį sudeginti.

Dar niekada vampyrai nepuolė taip arti žmonių. Laimė, trečią valandą nakties mažai kas bastėsi po parkus. Tai mes puldavom vampyrus, kai sužinodavom kur jų irštvos. Tik kartais jie puldavo mus, todėl ir pamaniau, kad šitie jaunikliai.

Ėmiausi kito, ir, užmetusi šį ant pirmojo padegiau. Vampyrai pleškėjo lengvai, lyg sausa malka. Užbaigusi supliauškėjau rankomis, lyg bandydama jas nusivalyti. Dabar bus geriausia grįžti namo, kol kas nors manęs nesustabdė ir nepaklausė kodėl paauglė kruvina vaikšto parke vidurį nakties. Persipyniau savo po kovos išsitaršiusią kasą. Mama bus nepatenkinta. Gal.

Kaip ir tikėjausi namuose visur degė šviesos. Keista, kad tai dar nesukėlė kaimynų įtarimo, bet žmonės nėra labai pastabūs. Tyliai įėjau į namus ir nusiavusi batus įžengiau į virtuvę. Mama, kaip ir maniau, sukryžiavusi rankas ir pasirėmusi į palangę laukė.

- Dar nemiegi?- paklausiau eidama link šaldytuvo.

- Aleks,- viename žodyje sutilpo viskas; rūpestis, baimė, tuo pačiu ir įniršis bei meilė. Atsidusau.

- Viskas gerai, juk sakiau nelaukti.

- Žinai kaip pavojinga vienai medžiotojai vaikščioti naktį. Gal ir manai, kad civilizacijoje jie nepuls…- ir tada mama rimtai nužvelgė mane. Mano šviesiai mėlyna palaidinė buvo aplipusi krauju ir purvu. Ant juodų džinsų tai taip nesimatė. Subariau save mintyse kam nusprendžiau taip šviesiai apsirengti.- Tave užpuolė?- mamos rankos tuoj pat atsilaisvino ir ji atsidūrė prie manęs,- Kada? Kur?

- Parke. Dviese. Viską sutvarkiau, nebijok.

Kad ir kaip mama stengėsi išlaikyti ramų veidą akys viską išdavė. Ji rūpinosi manimi daugiau nei medžiotoja sau galėtų leisti. Jau penkiolikos medžiotoja turi pradėti gyveni savarankiškai, o man jau septyniolika, greit pilnametystė.

- Geriau jau nebūtum ėjusi į tą vakarėlį. Jokios naudos nei kaip žmogui nei kaip medžiotojai. Verčiau būtum likusi treniruotis. Nors aišku…- mama nutilo. Žiūrėdama į ją pakėliau antakius,- didžiuojuosi tavimi, kad viena sudorojai du vampyrus.

- Aš nebe vaikas, ir jų buvo tik du,- iš kart paprieštaravau. Man nepatiko pagyros, tuo labiau nepelnytos. Šiaip septyniolikmetė medžiotoja turėtų sutvarkyti visą gaują vampyrų viena.- Bet ačiū,- padėkojau ir linktelėjusi išėjau iš virtuvės. Pakeliui dar spėjau nuo spintelės nugriebti spurgą.

Nusipraususi maniau, kad užmigsiu dar nespėjusi nė galvos ant pagalvės padėti, bet klydau. Užmigti neleido mintys apie išpuolį. Nesakiau mama, jog mane veikiausiai užpuolė jaunikliai, todėl taip lengvai juos ir nužudžiau. Jutau, kad tame slypi kažkas daugiau. Jaunikliai šiaip sau neatsiranda - juos turi sukurti vampyras. Bet kam juos kurti ir palikti likimo valiai, ypač miestelyje pilname medžiotojų? Nebent tas, kas juos sukūrė nežinojo… Arba žinojo, bet… Ne. Papurčiau galvą varydama tokias mintis lauk. Vienintelis dalykas, kurį reiškė šie jaunikliai, tai kad šalia miesto kuriasi vampyrų irštva.

Po to supratimo greitai užmigau giliu ir ramiu miegu.

Rytą pabudau su pirmais saulės spinduliais, o tai reiškė, jog miegojau daugų daugiausiai keturias valandas. Nusipraususi nuėjau į rūsį, kur ramiausiai nusišveičiau savo kuolą ir vėl įsikišau į po džinsų klešnėmis esantį diržą. Plaukus susipyniau į kasą, ant tamsiai mėlynos palaidinės užsimečiau juodą odinį švarką. Žinau, atrodau kietai.

Telefonu palikau mamai žinutę, kad turim skubiai pasikalbėti, ir išskubėjau į mokyklą.

- Silivan,- pasisveikino prisigretinęs Kolis, vienas iš klasiokų. Buvau pusiaukelėj į mokyklą.

- Sveikas,- nusišypsojau. Jis buvo vienas iš tų mielųjų, su kuriais galėjau būti beveik atvira.- Gaila, kad vakar taip anksti išėjai,- kumštelėjau jį. Kolis sukikeno.

- Šiandien juk į mokyklą. O kada pati parėjai?

- Nežinau, gal vidurnaktį,- atsainiai gūžtelėjau.- O, žiūrėk ir Klejo čia.- Pamojau į mane einančiai merginai. Klejo nusišypsojo ir atmojavo atgal. Savo rudus plaukus buvo susirišusi į aukštą kuodą, kaip visad natūrali - nulis makiažo ir vistiek atrodė lyg Egipto princesė. Tamsi oda, žalios akys, šios apgaubtos juodomis ligomis blakstienomis.

- Labas, Koli,- pasisveikino Klejo skambiu balsu, viena ranka mane apkabindama. Spustelėjusi petį leido suprasti, kad netrukus norės pasikalbėti.

- Sveika Klejo,- Kolio akis lyg aptraukė migla. Nusijuokiau atpažinusi išraišką, kuri apimdavo visus vaikinus labiau prisigretinusius prie mano draugės medžiotojos.

- Akhm, Koli?- maloniai budinau jį iš apspangimo. Jis lyg ką tik pabudęs sumirksėjo ir atsisuko į mane.

- Ką?

- Aš ir Klejo kai kur turim nueiti. Susitiksim klasėj.

- Gerai,- vis dar kiek apkvaišęs nuėjo Kolis. Mes sulėtinom žingsnį. Aplinkui esantys medžiai neseniai pradėjo žydėti, visur tvyrojo žiedų skleidžiamas kvapas, svaigindamas ir versdamas įsimylėti. Pavasario saulė tingiai šildė esančius lauke, giliai įkvėpiau gryno oro, ir tik tada pasiruošiau Klejo ruošiamai tiradai.

- Šiandien ryte buvo sušauktas susirinkimas.

Iš kart sustojau, bet vėl pradėjau eiti toliau palengva.

- O aš jau norėjau klausti ir kaip tau pavyksta šitaip apžavėti vaikinus.

- Nebandyk keisti temos, Aleks.

Atsidusau.

- Kas sukvietė?

- Marina Silivan.

Aišku mano mama, kas daugiau.

- Pranešė apie tavo užpuolimą praeitą naktį.

- Na ir kas? Aš puikiai apsigyniau ir nepalikau jokių įkalčių. Plius, man jau septyniolika, aš esu pilnai atsakinga už tai kas nutinka. Pati būčiau sušaukusi susirinkimą ir viską papasakojusi.

- Argi?- Klejo kilstelėjo savo dailiai išpešiotus antakius. Mane ji permatė kiaurai.

- Kaip bebūtų, apie tai vis tiek reikėjo kalbėti su manimi. Aš privalėjau dalyvauti susirinkime.

- Kodėl?- šįkart Klejo atrodė susidomėjo. Vėl sustojau ir apsižvalgiusi ar niekas nesiklauso tyliai pranešiau ką pati naktį supratau.

- Esu įsitikinusi, kad tai buvo jaunikliai. Bet jie buvo visiškai neorganizuoti ir nesuprantu kaip tas, kas juos sukūrė galėjo taip lengvai paleisti, ypač taip arti žmonių.

Akimirką Klejo susimąsčiusi tylėjo. Tada suspaudusi lūpas pareiškė ką ir taip žinojau.

- Kažkur netoli kuriasi irštva.

- Taip,- lyg niekur nieko atsitraukiau nuo jos ir abi pradėjom žingsniuoti mokyklos link.

- Tu teisi, turėjom sušaukti susirinkimą su tavimi.

Linktelėjau.

- Bet kaip bebūtų, iki vakaro privalai atlikti savo vaidmenį.

- Kaip ir kasdien,- sumurmėjau ir paspartinus žingsnį išvydau Berispringo vidurinės fasadą.